BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aleksandras ir jo elfai iš profsąjungos

Aleksandro mieste, kaip ir visuose kituose, šiemet papuošė ne eglutę, bet kūgį. Jau trečius metus iš eilės, puošiamas ne medis, o geometrinė figūra (visur ta prakeikta matematika!). Aišku, gamtos draugai gali sakyti “tikra eglė užauga per dešimt tūkstančių metų, ir ją kirsti dėl vienų Kalėdų, kažkaip negražu prieš gamtą…”. “Gal tuomet reiktų vieną didelę augint mieste. Tegul visus metus auga, o per Kalėdas būna papuošta. Juk kaip gražu vasarą - kvepianti eglė vidurį miesto!…” - taip mąstė Aleksandras prieš užmigdamas. O užmigęs jis sapnavo Kalėdų išvakares ir, kad jis gyvena šiaurės ašigaly ir yra storas Kalėdų Senelis iš kokakolos reklamos. Ne tiek Kalėdų Senelis, kiek komercinis Santa Klausas. Žodžiu, jis su savo padėjėjais mažaisiais elfais krauna dovanas į roges ir abejoja ar tilps visos. Visgi viso pasaulio vaikai išsižioję laukia, o rogės tai daugiausiai šešių metrų ilgio…

- Žinau, kad turėčiau pats žinoti, bet priminkit, ar tikrai šitiek dovanų visiems užteks? - nedrąsiai paklausė Aleksandras elfų.

- Tu to klausi kiekvienais metais! - piktai atrėžė vienas.

- Senas pirdyla… - sumurmėjo kitas.

- Nu kas čia dabar? - nesuprato Kalėdų Senelis Aleksandras.

- “Atlyginimą išmokėsiu dar prieš Kalėdas, dar pridėsiu bonusų. Neišeikit, be jūsų nesusitvarkysiu.” - pradėjo mėgdžioti Aleksandro balsą trečiasis elfas.

- Aš negalvojau, kad šiemet dovanos tokios brangios. - pradėjo teisintis Aleksandras.

- Taigi mes patys jas padarėm!! - pradėjo choru šaukti visi elfai.

- O iš ko darėt?!! - nesusilaikė ir Aleksandras. - Medžiagas tai aš pirkau. Medis, plasmasė, klijai, spyruoklės visokios. Ką, jos ant medžių auga? Viskas iš “Senukų”, viskas už pinigus.

- “Ermitaže” pigiau… - nedrąsiai sumurmėjo kažkuris.

- Nepigiau. “Senukuose” man nuolaidą duodą. - paaiškino Aleksandras.

- Tai ką mums daryt?!! Namie trys vaikai alkani sėdi. Žmona net nebemiega su manim.

Aleksandrą truputį nupurtė, kai jis pagalvojo apie du elfus vienoj lovoj.

- Nežinau. Galim dovanų nedovanoti, o jas pardavinėti. - pasiūlė Aleksandras, žinodamas, kad tai suveiks.

Visi nutilo, pradėjo dairytis vieni į kitus. Iš kolonėlių pasigirdo graži kalėdų giesmė.

- Bet, Seneli, juk Kalėdos. Vaikai tikisi dovanų. Negi mes veltui PlayStation'us ir mobiliakus surinkinėjom? Tegul šiemet būna Kalėdos, kaip įprasta, o kitais metais jau teks suktis be mūsų. Mes jau seniai laiškus į profsąjungą rašinėjam.

Aleksandrui suspaudė širdį. Jis nežinojo ką daryti. Nuo jo priklausė ar tai bus paskutinės Kalėdos, ar dar ne. Kaip padaryt, kad visi liktų laimingi? Ir jam kilo puiki ir paprasta mintis…

Kai Aleksandas dar buvo jaunas Kalėdų senelis, jis dirbo televizijoje (čia vis dar sapnas) ir ten užmezgė daug naudingų pažinčių. Jis pasiskambino vienam pažįstamam prodiuseriui ir suorganizavo akciją “Išgelbėk Kalėdas”. Grojo daug gerų muzikantų. Ir Yva “grojo”, nors jos niekas nekvietė. Žmonės siuntė SMS'us ir priaukojo pusantro milijono. Vaikai gavo Kalėdų dovanas, o elfai - vėlavusius keturių mėnesių atlyginimus su dideliais bonusais. Pinigų dar liko ir kitų metų algoms.

Aleksandras pabudo pailsėjęs ir geros kalėdinės nuotaikos.

Su šventėm. Mielieji:)

Rodyk draugams

komentarai (3) | “Aleksandras ir jo elfai iš profsąjungos”

  1.   Anonimas rašo:

    Ir tave gerbiamasis :)

  2.   warlia rašo:

    ir kaip tik siais laikais nebuna ;D ir taip nebuna ir taip ;D bet kaip sakant… su sventemis ir tave ;)

  3.   -iras rašo:

    Būūū, niūroka istorija, Aleksandro pasamonę atakuoja televizijos, pramogų verslo ir nerimo dėl krizės baubai:]. Na, nedovanosiu ''teisybės riestainio'' (nes neįdomu gyvent, kai paviršutiniškai matai gyvenimą po trijų metų). Gal užteks Aleksandrui palinkėjimo susirasti sau mielą darbą, susirasti kokį draugą/-ę, su kuriuo/-ia galėtų eiti į kiną, gerti sulčių ir eiti pasivaikščioti na ir turbūt ne tik jam, bet ir jo ''krikštatėviui'' išsaugoti tą kritišką, ironišką, bet labai labai šviesų žvilgsnį į pasaulį, ypač į mažus mažus džiaugsmus. Iš realių žmonių tokiu žvilgsniu itin žavi Veronika Povilionienė (na, ir pora labai gerų draugų:]). Ir labai ačiū už Aleksandro istoriją. Gavusi nuorodą, tą pačią dieną perskaičiau viską, kas buvo parašyta iki tol, ir toliau seku. Kūrybingų metų.

Rašyk komentarą