Neblogas Aleksandro blogas

Kažkodėl vakar darbe Aleksandrui pasidarė labai linksma ir jis sumanė iš dėžių, kurias saugo tam savo sandėly pasistatyti tokį namelį kaip eskimai šaltam ašigaly iš ledo gabalų statosi. Pastatė ir įlindo vidun. Ten taip jauku, šilta. Dar pasiėmė savo stalinę lempą, stalą ir nešiojamą lovelę į vidų. “Taigi taip dar geriau dėžes saugoti. Jei kas nors bandys ką nors vogti aš iškart pamatysiu, nes jos visos ne kažkur viena už kitos sustatytos, o gaubia mane iš visų pusių. Man net vaikščiot nereiks, užteks tik galvą sukioti.”

Lyg tyčia pati viršutinė dėžė ėmė ir užkrito Aleksandrui ant stalo, sulaužė lempą ir sugadino nuotaiką. “Per pilnatį geriau jokių statinių nestatyti, ir išvis niekuo neužsiiminėti, nes būtinai kas nors blogo atsitiks” - mąsto jis bandydamas tamsoj išeiti iš savo namelio. Aišku atsitrenkė į kitas dėžes ir jos visos užgriuvo ant jo. “Gal reik čia ir išmiegoti taip dėžėm užsiklojus. Nes jei bandysiu dar ką nors daryt, gali dar kokių nelaimių atsitikt”

Per pilnatį Aleksandrui visada labai nesiseka. Jis stengiasi kuo mažiau veiksmų daryti, kuo mažiau žodžių sakyti.

Rodyk draugams

Aleksandras nežino, kad apie jį rašoma internete. Jis nežino kas tas internetas ir dėl to nė trupučio nepergyvena. Tačiau man vis dėlto įdomu ar jis kam nors įdomus. Palikite komentarą apskritai apie Jį. Patinka jis Jums ar nelabai, domitės jo gyvenimu ar randate mažiau įdomių užsiėmimų:) Aleksandro nebūtų, jei nebūtų Jūsų…

Rodyk draugams

Atėjo Aleksandras pas savo kaimyną-draugą Valentą. Tas jam atidarė duris nuogas (kaip liaudyje sakoma “pliku pimpalu”)

- Maudeis? - šiek tiek sutrikęs paklausė Aleksandras.

- Ne, miegojau su tokia viena merga.

- Eik tu sau koks tu miegalius. O kodėl?

- Kas kodėl?

- Kodėl miegi su tom mergom? Bijai vienas?

Valentas šiek tiek pasimetė.

- Aš tai nekenčiu dar su kuo nors miegoti, - pradėjo pasakoti Aleksandras - Kažkada, pamenu, teko su Slavomiru vienoj lovoj miegot. Tai atsigulėm taip atvirkščiai, žinai. Vieno galva, kito kojos vienoj pusėj. Tai aš matyt kažką susapnavau ir išspyriau jam kelis dantis. Bet jisai nepabudo. Ryte dantis jam dantistas atgal sustatė, bet vistiek švepluoja dabar biški. Kartais sako ne “sveikas Aleksandrai”, o “sveikas Aleksandlai”. Tau taip su mergom nebūna? Neišspiria dantų?

- Ne… Mes galvas į vieną pusę dedam… O ko tu šiaip atėjai? - dar labiau pasimetė Valentas.

- Ne pas tave mano radijukas?

 - Ten mano radijukas! Ir jis pas tave išgulėjo gal tris metus. Dabar jis pas mane.

- Tai gal tada gali paskolinti?

Valentas pasiraukė truputį, pamąstė.

- Nu, gerai, užeik.

Aleksandras užėjo, o ten kambary prie lango nuoga Valento merga stovi (”plikais papais”).

- Gal, žinai, aš to radijuko vėliau užeisiu. Čia, matau, kažkoks karnavalas pas jus. - sutriko Aleksandras ir greitai pasišalino.

Nepratęs jis prie tokių vaizdų. O Valentas lyg tyčia, netgi labai pratęs ir kartais tuo labai Aleksandrą šokiruot mėgsta. Bet jei taip ir toliau, tai ir Aleksandras greit pripras.

“Šį mėnesį pas Valentą neisiu. Reik vieną sykį nusipirkt ir man tokį radijuką.” - sugalvojo jisai.

P.S. O kaip ten baigėsi su Miroslavo galva, tai iki šiol neaišku… Ir neaišku ar paaiškės.

Rodyk draugams

Pargrįžo pagaliau Aleksandras iš sodo, nes jau buvo pradėjęs gauti grąsinamus laiškus iš darbo. Ten jam rašė, kad jei tučtuojau nesugrįš saugoti atstatyto sandelio, viršininkas apipaišys su markeriu jo dviratį. 

Tik grįžęs Aleksandras kibo į darbą. Pačią pirmą naktį taip smarkiai saugojo sandelį, kad miegojo vos keturias valandas! Bet per tas keturias valandas spėjo susapnuoti net tris sapnus. 

Vienas buvo apie tai, kaip jis savo sode su šmaikštuoliais katinais kariauja. 

Ir jam nesiseka. Antras buvo apie tai, kaip jis sėdi kažkokioj jūroj vandeny ir renką jūros ežius į krepšį (nors Aleksandras niekad nebuvo matęs jūros ežių, tik miškinius). O pririnkęs pilną krepšį tų ežių neša juos ant kranto  

ir ten susmaigsto labai juokingai į palmių kamienus. 

O trečiam sapne jis sapnavo brolius Slavomirą ir Miroslavą. Jie jam rodė kažkokį naują atradimą, kurį padarė kai vienas iš jų netyčia su galva sudaužė gelžbetoninį šulinio žiedą. Tas atradimas Aleksandrui pasirodė visai nenaujas, todėl jis nematė prasmės daugiau klausytis ir toje vietoje prabudo. 

“Reikės šiandien užeiti pas brolius. Seniai jau buvau labai.” - mąstė Aleksandras. Ir užėjo vakare. Slavomiras kaip tik buvo prisivalgęs labai daug česnakų tai su niekuo nekalbėjo. Tik sėdėjo savo kambary užsidaręs. 

- Kas naujo pas jus? Ką galvai pasidarei? - paklausė Aleksandras Miroslavo, pastebėjęs bintu apvyniotą jo galvą. 

- Ai, gal geriau nepasakosiu. Gėda biški.  - nuleidęs akis atsakė Miroslavas.

- Taigi papasakok.

- Į šulinio žiedą netyčia kaip dėjau. Tas net sudužo. 

Šioje vietoje pasakojimas kaip tyčia ir baigiasi. Nes darosi per daug įdomu ir paslaptinga. 

P.S. Šis pasakojimas apie Aleksandrą nuo kitų skiriasi tuo, kad jis neturi pabaigos. Taip padaryta tyčia, kad būtų galima pabaigą pačiam skaitytojui susigalvoti. Aišku tik viena - Aleksandras labai nustebo. Bet kas vyko po to, tai jau visai neaišku. Galbūt paaiškės po dviejų ar trijų dienų… 

Rodyk draugams