BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Rugpjūtis, 2007

Valento nelaimė (paskutinė dalis)

2007-08-20

Po ilgų bemiegių naktų ir dienų Aleksandras vis dėlto sugalvojo, kaip atsikratyti Valento buto grobėjų, o tuo pačiu ir iškraustyti Valentą iš savo buto, nes tas jau pradėjo ne šiaip įkyrėt, bet beveik siutint. Aleksandras negali pakęsti, kai kas nors liečia jo asmens higienos priemones, niekam tas nepatinka. O Valentas gi ne tik su jo dantų šepetėliu dantis valosi, bet ir su Aleksandro barzdaskute pažastis skutasi.

Žodžiu nuėjo jie abu prie valento buto durų, smarkiai pasibeldė. Duris atidarė tas pats bulviaveidis dilba.

- Nūūū? - spėjo išleisti tokį garsą jisai.

Valentas įspyrė jam į paslėpsnius, Aleksandras užraitė rankas už nugaros, apvyniojo lipnia juosta, užmovė maišą ant galvos. Valentas paėmė už kojų, Aleksandras už rankų, nunešė jį laukan, visą besikeikiantį įgrūdo į konteinerį su ratukais, užkabino spyną, ir paleido riedėti gatve žemyn. Gatvės pabaigoje jis atsitrenkė į bordiūrą, apsivertė ore ir įkrito į upę. Nuplaukė jūros link skleisdamas įvairius nemalonius ausiai garsus. 

Pasigrožėję vaizdeliu vaikinai nuėjo į butą tos mergos iškrapštyti gražiuoju. Merga pasirodė besanti laukinė, pasiuto, pradėjo viską daužyt, mėtyt į Aleksandrą su Valentų, taigi Aleksandras išsitraukė parazitų chemikalo balionėlį, purkštelėjo vieną trumpą jai į veidą (tuo metu atrodė, kad į snukį). Ta net nesureagavo.

“Šita bjaurybė kieta pasitaikė.” - pagalvojo Aleksandras.

“Ne tas žodis” - pagalvojo Valentas.

Pargriovė ją dziudo veiksmu, suvyniojo į kilimą ir pakartojo tą patį, ką padarė ir su jos mylimuoju.

- Jūs negalit taip elgtis, aš moteris!!! - rėkė jinai, riedėdama link upės konteineryje.

- O mes už lyčių lygybę… - santūriai atkirto Aleksandras ir abu su Valentu užsidėjo tamsius akinius, prąsmingai šyptelėjo.

Tuomet pasigirdo muzika ir pasirodė titrai. Bent jau Aleksandro galvoje.

“Su kai kuriais žmonėm reikia kalbėti jų kalbą” - dar kartą suprato jis.

Rodyk draugams

Valento nelaimė (antra dalis)

2007-08-09

Aleksandras prabudo anksčiau, nei įprastai ir, kol Valentas dar knarkė, nuėjo į virtuvę kurti planų (naktį nesisekė nei vieno sugalvoti per tą triukšmą). Ir vieną planą šiaip ne taip sugalvojo.

- Labas rytas, ar jūs šio buto šeimininkas? - maloniai paklausė Aleksandras didelės baidyklės, kuri atidarė duris.

- Nū, aaaš. - netaisyklingai išvebleno plikagalvis dilba.

-Norėjau, jums priminti, kad jūs vis dar skolingas už vandenį penkis šimtus litų ir už elektrą devynis šimtus. Iš viso būtų du tūkstančiai septyniasdešimt keturi litai.

- Čia su pė vė emu? - truputi išsigandęs paklausė dilba.

- Ne čia be nieko. Su pė vė emu būtų lygiai keturi tūkstančiai litų.

- Nu na****. Aš stroikese tėk neuždyrbu. - nuliūdo vyras bandito veidu.

- Gali būt, gali būt… Jei išsikraustysit, tada skolą nurašysim bet jei ne turite laiko iki šiandien po pietų, bo jei nesumokėsit, turėsim susprogdinti šitą butą su visais gyventojais viduje. - įsijautė Aleksandras.

- O ble…! Vyska išsprogdynsit? - persigando būsimas kalinys.

- Vyską na****! - riebiai užbaigė savo kalbą Aleksandras. “Su tokiais reikia kalbėti jų kalba, nes normalios jie kartais nesupranta.” - pasiteisino jis pats sau, nes paprastai stengiasi nesikeikti.

- Nū ateikit tada vėliau.

- Gerai, iki pasimatymo.

Aleksandras grįžo į namus, viską papasakojo Valentui. Tas labai apsidžiaugė ir pradėjo pakuotis daiktus.

Maždaug po valandos Aleksandras nulipo patikrinti Valento buto. “Jau turėtų būt išsikraustę”.

- Va jūms tos penkios štukės kur sakėt. - ištiesė maišelį su ikso ženklu dilba Aleksandrui.

Aleksandras nustebo, pažiūrėjo į maišelio vidų - tikrai krūva pinigų, po šimtą supakuoti. Visi tikri. 

- Ar girai? - paklausė bedantis į bulvę iš veido panašus jaunuolis.

-Na…ta-aip, turbūt gerai. - pasimetė Aleksandras, atsisveikino ir grįžo namo.

Papasakojo Valentui, pasidžiaugė abu, bet tas džiaugsmas greitai išblėso, kai Valentas vėl pradėjo krautis daiktus atgal iš lagaminų.

“Nebus taip lengva, kaip galvojau…” - pagalvojo Aleksandras ir nuėjo gaminti vakarienės ir kurti naujų planų. Valentas tuo tarpu kambary ieškojo televizoriaus ir negalėjo patikėti, kad neranda.

Rodyk draugams

Valento nelaimė (pirma dalis)

2007-08-07

Sėdėjo Aleksandras sau namie, konstravo maža robotuką iš degtukų ir kažkas netikėtai pabeldė į duris (durų skambutis parėjęs). Aleksandras jas atidarė, o ten stovi Valentas su dviem lagaminais.

- Sveikas, - nedrąsiai prabilo jis - žėk, gal aš galėčiau pas tave šiek tiek pagyventi?

- O kodėl, kas pasidarė? - nustebo Aleksandras.

- Nu, matai… Atsimeni tą mergą, su kuria miegojau praeitą kartą? Jinai pas mane tris dienas gyveno, ir vėliau atsivedė savo berną. Tas toks didelis, durnas, žmonių kalbos nelabai supranta. Išvarė mane į laiptinę su daiktais ir dabar gyvena vietoj manęs!

- O taip dar būna šiais laikais? - dar kartą nustebo Aleksandras.

- Pasirodo būna…

- Nu tai užeik, ką jau su tavim darysi.

Valentas užėjo, išsikrovė daiktus, Aleksandras jam paklojo savo darbinę nešiojamą lovelę, kurią netyčia parsinešė iš darbo vietoj knygos (o knygą tai paliko darbe).

- O tu ilgai žadi pas mane gyvent? - paklausė Aleksandras.

- Kol jie neišsikraustys iš mano buto.

- O jei jie niekad neišsikraustys?

-…- prasmingai patylėjo Valentas.

- Rytoj reiks kažką sugalvot kaip tuos du durnius iš tavo namų iškraustyt, nes aš tavęs čia ilgai neapsikęsiu, aš nepratęs su žmonėm gyvent.

- Ačiū. - padėkojo Valentas.

Ir abu nuėjo miegoti. Valentas, žinoma užmigo pirmas ir pradėjo knarkti. Knarkiantys visada pirmi užmiega ir trukdo normaliems žmonėms.

“Reikia pradėti galvoti planą. Vistiek neužmigsiu.” - pagalvojo Aleksandras ir pradėjo intensyviai galvoti, kaip iškraustyti Valento buto grobėjus. Valentas gi mąstymo dovana nepasižymi, nes jis per gražus, todėl visą darbą teks atlikti Aleksandrui.

 

Rodyk draugams