BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Rugsėjis, 2007

Ne apie Aleksandrą

2007-09-25

Šis pasakojimas apie Aleksandrą įdomus tuom, kad jame nėra Aleksandro… Dar jis įdomus tuom, kad tai ne pasakojimas, tai skelbimas…

Aš, Tadas Vidmantas, geriem žmonėm padovanočiau 4 mažus, rainus (vienas juodai baltas) katinukus, kurie jau dabar yra ganėtinai šmaikštūs. Galiu dovanoti ir po vieną ir po du, nebūtinai visus:) Jeigu mūsų akys neapgauna, tai ten 3 berniukai ir viena mergaitė. Vienas rainas standartiškai, kitas rainas stambiais dryžiais, o kitas ypač smulkiais, su baltom kojytėm ir rankytėm (mergaitė), taip pat labai gražus juodai baltas. Štai čia trys iš jų.

Jeigu koks geras (nemušantis už save mažesnių katiniukų) žmogus susidomėtų, gali man skambinti drąsiai į mobilų, arba rašyti man laišką paštu. Mano kontaktai - mano puslapyje.

Rodyk draugams

Vėl tie katinai

2007-09-18

Šį savaitgalį sumanė Aleksandras nuvažiuoti į savo sodą. “Reik gi bulves nukast” - pamanė jisai kepdamas žuvį ant mažos liepsnos.

Atvažiavo jis į sodą ir jo neatpažįsta. Šmaikštuoliai katinai viską apvertę aukštyn kojom. Tvora pastatyta kaip kopėčios iki stogo, pačiam stoge prigrežiota skylių, o į tas skyles prikaišiota pagalių ir šakų. Kai kurios net su lapais. Lietaus vandens statinė (iš storos skardos pagaminta) išversta, kaip rankovė, išvirkščiai. Namelio durys atlapotos, o iš vidaus sklinda keisti garsai…

- Nu tie katinai! - riktelėjo supykęs Aleksandras.

Vienas iš jų iškišo savo rainą snukį pro langą pažiūrėt kas čia rėkauja. Pamatęs Aleksandrą išsigando ir vėl pasislėpė.

- Aš jum parodysiu, maži niekšai jūs! - toliau niršo Aleksandras eidamas link namelio ir iš kišenės traukdamas savo darbinį dujų balionėlį, kuri pamiršo namie palikt.

 Katinai kniaukdami ir šnypšdami išlėkė kiaurai ploną namelio sieną. Vienas bėgdamas atsitrenkė į tą pačią lietaus statinę, ten visaip pasirideno su ja ir kažkaip palindo po ja. O kitas pabėgo per laukus ir klonius.

Aleksandras priėjo prie statinės, kurioje tupėjo tas šmaikštesnis katinas. Jis iš vidaus pradėjo gailiai miaukti, atseit “nemušk manęs, aš per gražus, paleisk mane, aš bet ką padarysiu”.

Taigi Aleksandras dabar sėdi sau patogiam supamam krėsle, varto rankoj dujų balionėlį ir žiūri kaip tas katinas jo bulves kasa savo mažom letenėlėm. Jam taip sunkiai sekasi, krepšys beveik didesnis už jį, kastuvo išvis nepakelia. Letenom bulves iškapsto ir deda į krepšiuką.

Tokie jau tie katinai: kai šunybes krėst tai jau draugai, o kai bausmę atlikinėt tai viens kito nepažįsta.

Rodyk draugams

Krepšinis

2007-09-07

Sėdėjo Aleksandras savo sandely ir jį saugojo. Per 7 jo darbo metus čia nebuvo nė vienos vagystės. Buvo tik du potvyniai, ir šeši gaisrai iš kurių 3 jis pats ir sukėlė. Dar vieną sykį buvo įgriuvęs stogas, nes neatlaikė sniego svorio. O kiek džiaugsmo tąsyk buvo Aleksandrui. “Kur dar savo darbo vietoj galėtum besmegenį statyti?” - taip smagu tada jam buvo.

Aleksandras išgirdo kažkokį triukšmą sandely. Pasiemė savo guminę mušimo lazdą, pipirinių dujų balionėlį ir nuėjo žiūrėti kas ten triukšmauja. O sandelys didelis, dėžių daug, pasiklyst galima.

Pamatė jis staiga tą vagį.

- Ei, ka ten dabar darai ?! - garsiai paklausė Aleksandras.

- Vagiu. - atsakė vagis iš tamsos.

- Eik kitur vogti, čia negalima! - įsakmiai riktelėjo Aleksandras.

- O kur galėčiau eiti?

- Eik į Bražuolės gatvę. Ten didesnis sandelys. Sargas garantuotai krepšinį žiūrį, tikrai nepamatys tavęs.

- O kodėl tu nežiūri? - nesuprato vagis.

- Man neįdomu.

- Kaip…tai neįdomu, nesuprantu? - vagis net  išsižiojo iš nuostabos ir išlindo iš tamsos.

- O ko čia nesuprast?

- Tu gal net neturi Lietuvos vėlevėles ant mašinos lango prisikabinęs? - toliau stebisi vagis.

- Aš net mašinos neturiu. O ku tu pats krepšinio nežiūri?

- Aš dar neturiu televizoriaus pasivogęs… Gal tu čia turi kokį mažą, galėtumėm kartu pažiūrėt. - atsargiai pasiteiravo vagis.

- Tu man jau įkyrus darais. Eik iš čia, bo gausi per kuprą su šita lazda.

- Gerai jau einu. Kokioj ten gatvėj sakei tas sandelys?

- Bražuolės.

- O numeris?

- Keturiasdešimt antras. Didelis toks pastatas, pamatysi.

- Gerai. Dėkui. - atsisveikino vagis ir išėjo.

Aleksandras, dėl viso pikto, jam pavymui pipirinių dujų purkštelėjo ir uždarė duris.

“Kai kuriems žmonėms nuo to kašio protas aptemsta, gal atsigaus nuo pipirų. Atrodo, kad čia kaži kas. Va gimnastika tai sportas. Ir pažiūrėt gražu.”.

Aleksandras nesupranta kam išvis tokia sporto šaka kai krepšinis reikalinga. Nesupranta kaip žmonės atostogų išeina iš darbų ir vaikus pas močiutes išveža, kad tik galėtų krepšinį žiūrėt. Net ne žaist, o žiūrėt kaip kiti žaidžia… “Nu kas ten gali būt gražaus?…” 

Rodyk draugams

Žmonių rūšys pagal Aleksandrą

2007-09-02

Sykį Aleksandras pagalvojo kokios rūšies žmogus jis yra. Žmonių rūšių yra labai daug. Pagal plaukus, pagal atlyginimą, pagal ūgį, zodiako ženklą, lytį. Bet yra dar žmonių skirstymas pagal Sistemą. Tarkim, Sistema - tai viskas, kas normalu, moralu, ir tiesiog yra taip yra ir viskas. “Tuomet žmones būtų galima suskirstyti taip” - mąsto Aleksandras.

1. Žmonės, kurie pritaria Sistemai. Visi normalūs žmonės, kuriems viskas tinka, kuriems viskas gerai, kurie gyvena senuose arba apynaujuose butuose, yra vidutinio amžiaus ir vidutinio ūgio. Turi darbus įstaigose, ir senus automobilius.

2. Žmonės, kurie eina prieš sistemą. Tai jaunesni už vidutinius ir vyresni už vidutinius. Paaugliai, seni žmonės, mažai arba išvis neuždirbantys. Jiems yra viskas blogai. Bloga valdžia, blogas viešasis transportas, blogi tėvai, vaikai, anūkai narkomanai. Jie neturi automobilių ir važinėja viešuoju transportu arba riedlentėm arba dviračiais. Kartais laimės ieško užsieniuose.

3. Žmonės, kurie eina prieš einančius prieš sistemą. Maždaug 25-35 metų amžiaus, atseit išsilavinę žmonės, kurie turi naujas mašinas, naujus butus ir atseit aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Jiems viskas daugmaž gerai. Jie pyksta ir nekenčia tų, kurie priklauso antrąjąi grupei reiškiančiai savo negatyvią nuomonę. kartais būna grįžę iš užsienio su daug pinigų.

“Lietuvoj viskas blogai” - sako senis arba paauglys.

“Žioplas esi, neišsilavinęs. Kur tau bus gerai.” - sako 25-35 metų vyriškis.

Dar yra ketvirta rūšis žmonių, kuriai priklauso ir Aleksandras. Tokių išvis yra mažai. Jie nereiškia savo nuomonės apie jokias politikas, policijas ir kitas nusiskalstamas veiklas, kurios gadina gyvenimą. Visiškai nėra reikalo tą daryti. Paprastas žmogus nėra toks jau paprastas, kad nieko negalėtų pakeisti. Visų pirma jis gali pasaulį matyti taip, kaip nori pats. Neįsileisdamas į savo galvą svetimų minčių ir nereikšdamas savo. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, pateiksiu kelis pavyzdžius.

Pirmas. Apie valdžią.

1 rūšis sako: Man, ant mūsų valdžios nusispjaut.

2 rūšis sako: Tu ką, durnas? Šūdina mūsu valdžia.

3 rūšis sako: Pats tu šūdinas, kiek klasių baigei, kad politologas jau esi?

4 rūšis nesako nieko ir net nesiklauso ką sako pirmos trys.

Antras. Apie globalinį atšilimą.

1 rūšis sako: Tegul sau šyla, svarbu ne rytoj. Spės dar anūkai užaugt.

2 rūšis sako: Tu ką, durnas? Debilas visai gal?

3 rūšis sako: Pats tu toks. Atsirado matai žaliasis. Kaip pats aplinką saugai?

2 rūšis vėl sako: Ne tavo sup***** reikalas!

4 rūšis vėl nieko nesako, nes šitame pokalbyje nedalyvauja. Važiuoja savo mažalitražiu automobiliuku į Trakus išsimaudyt.

Būtų galima tęsti ir tęsti. Bet esmė viso to, turbūt, jau visiems aiški. Priklausyti pirmoms trims grupėms labai nesunku. O ketvirtąjai netgi labai nelengva. Aleksandras stengiasi ir jam jau keletą metų tai puikiai sekasi. Pabandykit ir Jūs.

Rodyk draugams