BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Spalis, 2007

Moterys

2007-10-26

Iš visų naminių gyvūnų Aleksandrui labiausiai patinka katinai. Tik ne tie šmaikštuoliai, o normalūs. Dar kažkada jis augino karosą Kontrimą vonioj. Vėliau gi visi pamena Skruzdelytę Makalytę, kuri pabėgo, o dar vėliau jis per skelbimus susirado gulbę ir dabar ją augina kambary. Gulbė - nedurnas paukštis. Kai Aleksandras skaito knygą fotelyje ji irgi apsimeta, kad skaito ištempus savo ilgą kaklą jam virš peties.

O kai Aleksandras duoda jai valgyti ji suvalgo ne viską, o pasideda biški už spintelės. Vėliau, kai jis išeina į darbą, ji per langą tuo maistu lesina balandžius ir šarkas, o jie jai už tai prineša auksinių ir sidabrinių papuošalų, kuriuos randa arba pavagia iš čigonų. Ji visokias apyrankes nešioja ant kaklo. O Aleksandras nesupranta iš kur jinai tuos moteriškus papuošalus traukia. Jis pats tai tokių neturi, kai veda ją į lauką tai prižiūri.

Žodžiu, moterys yra moterys. Ir jokie vyrai niekad jų nesupras. Geriau net nebandyti.

Rodyk draugams

Pasikeitęs Albertas

2007-10-19

“Labai seniai jau pas Albertą buvau nuėjęs (draugas tapytojas, jei kas primiršo)” - pagalvojo Aleksandras vartydamas savo senų nuotraukų albumą. Ten jis turi nuotrauką su Albertu, kai jie dar vaikai buvo, vandens telkiny maudėsi. Tada Albertas dar nebuvo boheminės klasės atstovas ir buvo tiesiog paprastas berniokas.

- Sveikas, Albertai - pasisveikino Aleksandras įėjęs į dirbtuves.

- Nu. - net neatsisukęs “pasisveikino” Albertas.

- Ką čia darai?

- Negi nesimato?

- Nu, nesimato iš čia, užstoji su nugara.

- Tapau gi! - net pyktelėjo Albertas.

- Ale keista.

- Kas tau keista? - atsisuko Albertas.

- Keista, kad turi tokį ramų užsiėmimą, bet toks nervuotas esi. Gal nesiseka tau kas nors gyvenime?

- Viskas man sekasi…

- Gal nori pasipasakot? - paklausė Aleksandras

- Ne, nenoriu, man viskas gerai. O ko tu atėjai? Palikai kažką?

- Šiaip atėjau, pažėt kaip sekas.

- Gerai, man sekas gerai, tapau paveikslą, geriu vyną, rūkau cigaretes. Ko daugiau reik? 

- Gal nori su manim į miestą išeit? - vėl paklausė Aleksandras.

- O ko aš ten nematęs? - atrėžė Albertas.

- Nu, daug ko. Pristatė dangoraižių…

Albertas susimąstė. Jis labai seniai jau buvo išėjęs iš savo dirbtuvių. Vyną jam paštininkas atnešdavo, kiaušinių kaimynė, duonos nevalgė.  O paveikslų į galeriją atvažiuodavo kažkoks vyras paimt, paskui pinigus atveždavo.

- Nu ainam. - atsidusęs pasakė Albertas.

Tik išėjo jie į lauką iškart smarkiai lyt pradėjo. Taigi grįžo vidun ir gėrė vyną abu. Paskui nustojo lyt, bet jau buvo sutemę ir Aleksandras išėjo namo. O Albertas vėl įsikibo į teptuką, nes įkvėpimas ėmė per visur veržtis.

“Negerai, kad Albertas toks uždaras ir bjaurus pasidarė. Toks smagus berniokas būdavo…”

Kaip žmonės keičiasi smarkiai per ilgus metus. O kartais būna ir dar greičiau… Šiek tiek liūdna šito pasakojimo pabaiga išėjo. Bet ką jau padarysi.

Rodyk draugams

Tėvai ir vaikai

2007-10-15

Užėjo Aleksandras į krautuvę maisto nusipirkti. Maisto ir dar visokių namų apyvokos daiktų. “Keistas žodis - apyvoka” - pagalvojo jis.

Bevaikštinėdamas po krautuvę pamatė labai keistą vaizdą. Tokio dar niekad nebuvo matęs: žaislų skyriuje, ant purvinų grindų guli vaikas ir baisiausiai rėkia, ašarom taškosi, nes jam matai mirtinai reikia tokio šautuvo, kuris šaudo šratais (kokių tik žaislų šiais laikais neprigamina). Žodžiu, vaikas rankom kojom daužo žemę, iš nosies snarglių burbulus pučia ir sako, kad nekenčia mamos, atseit pasmaugs ją naktį… O mama stovi šalia ir aiškina jam: “Tu jau turi tokį, mažuliuk. Vakar tau pirkau” Tada vaikas rėkia: “Aš jį sulaužiau, durne!”. Tada mama nuolankiai jam tarnauja: “Tai reikėjo taip ir sakyti, o ne triukšmauti”. Ir ima tą šautuvą, ir dedasi į krepšelį. Vaikas tą pačia sekundę nusiramina, atsistoja, pasivalo kelnes ir dairosi naujo grobio.

“Va taip va…” - pagalvojo Aleksandras. “Kažin kodėl apsauga nereaguoja. Primušt reiktų už tokius cirkus. Aš dabar taip padaryčiau, kaip vožtų guminiu pagaliu per kuprą. Keturiasdešimt kartų. Matyt auklėjimo bėda kažkokia, kad toks psichas auga. Aš gi vaikystėj mėginau vieną kartą irgi kažko taip reikalaut. Per subinę su musių mušeklių kaip vožtelėjo ir apsiraminau. O čia… tėvai - vergai.”

Ir daug tokių dabar. “Nupirk pokemoną, nupirk lazerį, nupirk šitą, kad ir kas čia bebūtų!!” - girdisi krautuvėse. Ir perka tėvai, kad tik jų vaikiukas visas materialines gerybes vertint nuo mažens išmoktų.

Nuėjo Aleksandras jau prie kasų. Ten vėl ta pati bjaurybė rėkia, kad jam snikersų per mažai mama nupirko. Tik tris. Mama ima dar tris, kad tik vaikiukas neverktų.

- Ponia, žinokit yra dabar visokios specialios mokyklos. - nesusilaikė Aleksandras.

- Ką?!! Kaip jūs drįstat? Mano Juliukui jokios spec mokyklos nereikia.

- Ne Juliukui, jums. Šitam jau vėlu. Bent antrą vaiką žmogumi užaugintumėt…

- Aš moku su vaikais elgtis! Kaip jūs drįstat, kaip jūs drįstat, kaip jūs drįstat, akiplėša! Šunsnukis!

“Ajėzau, šitai dar blogiau” - pagalvojo Aleksandras ir susirinkęs pirkinius ramiai išėjo. Nebematė prasmės dar kažką sakyti.

Rodyk draugams

Kaip pinigai žmogų protingu padaro

2007-10-10

“Labai seniai kažką skanaus valgiau” - pagalvojo šiandien per pietus Aleksandras ir prisiminė, kad kai buvo sode paskutinį kartą, prisirinko obuolių. “Reikia obuolių pyragą išsikept, jei prisiminsiu kaip.” Ir pradėjo maišyti tešlą pyragui.

Pačiam tešlos maišymo įkaršty lyg niekur nieko pro virtuvės duris įeina Valentas. Aleksandras baisiai išsigando ir instinktyviai mediniu šaukštu stuktelėjo Valentui per apatinį žandikaulį, aptaškė visą burną pyrago tešla.

- Kas čia tau darosi dabar?! - nesuprato Valentas besivalydamas burną.

- O ko tu nesibeldi į duris, baidykle tu? - paklausė jau nurimęs Aleksandras.

- Nuotaikos neturėjau.

- Dabar jau turi, kai į dantis gavai?

- Nu, supratau supratau. O ką tu čia darai? - paklausė Valentas.

- Tešlą maišau, pyragą kepsiu.

- Tu ką, gal boba? - pabandė pajuokaut Valentas.

- O tu ką, ne boba? Su rankinuku vaikštai…

- Ne rankinukas čia, pederastkė!

- Žinai, jau tada geriau boba būt… Aš galvojau, kad tau mergos patinka.

- Tai man ir patinka mergos! - susinervino Valentas.

- Ai, tai todėl ir vaikštai kaip merga, su rankinuku.

- Pederastkė čia!

- Kaži kaip lietuviškai vadinasi… Gėjukė, turbūt.

- Ai nervuoji tu mane… - apsisuko Valentas ir išėjo.

“Oi keistuolis.” - pagalvojo Aleksandras pašaudamas pyragą į orkaitę ir nusirišdamas prijuostę su nupaišytu kaimo peizažu . Kartais su Valentu jis sutaria labai gerai, o kartais nesusišneka. Tai priklauso nuo to kiek tą dieną Valentas pinigų uždirba (jis jau nebedirba pieninėj, dabar mobiliakus perpardavinėja). Jei uždirba nedaug, tai labai sukalbamas būna, o jei daugiau tada sunku susišnekėt. Šiandien jis matyt uždirbo daug. Čia taip būna su žmonėm, kurie nėra ypatingai protingi. Jiems tada atrodo, kad pinigai padaro juos gerokai protingesnius už kitus žmones, ir pradeda maivytis prieš juos.

Dar tokie žmonės galvoja, kad turi privilegijų statyti savo dideles mašinas invalidų vietose. Ar maivosi, ar iš tikrųjų priskiria save prie neįgaliųjų? Tiesa visai kitokia, daug paprastesnė: atvažiuoja jie su didele mašina prie krautuvės, pamato laisvą vietą, pamato ženklą prie jos su nupieštu invalidų vežimėliu, bet nemato, kad toj vietoj būtų invalidų vežimėlis priparkuotas… Reiškia vieta laisva.

Rodyk draugams

Aleksandras - menininkas

2007-10-06

Nusprendė Aleksandras vakar menais užsiimti. “Seniai jau kažką gražaus bebuvau sukūręs” - pagalvojo jis. Bet prieš kuriant savo, reikia nueiti į kokią nors parodą pažiūrėti kaip kiti žmonės kuria, kad pats tokių klaidų nedarytų. Ir nuėjo atseit šiuolaikinio meno pažiūrėt.

Stovi jis, žiūri, nesupranta. Jam ant sienos projektuoja filmą, kaip keturios nuogos bobos (nemaišyti su nuogom moterim) ir vienas nuogas diedas vaikšto po kažkokią paveikslų galeriją ir grožisi tapybos darbais. Vėliau viena iš tų nuogų bobų  atsigula ant grindų, tada likusios trys gula ant jos nugaros ir ant ketvirtos bobos nugaros dar skersai atsigula nuogas diedas.

“Oho, va čia tai menas!” - pagalvojo Aleksandras. Aleksandrui dar toli iki tokio, o gal ir niekada nieko panašaus nesukurs jis, nes biški protingesnis ir kūrybingesnis jis yra. “Rodyt kažkokias nuogas bobas, kurios eina ratais iškėlusios rankas į viršų, gula ant grindų… Nu tai čia durnu reik būti. Ne kiekviena nesąmonė, kuri galerijoj rodoma yra menas.” - padarė išvadą Aleksandras. “Tik vietą užimą, kurioj savo darbus galėtų iš tiesų talentingi žmonės rodyt.”

“Matyt aš turėjau gimti šiek tiek anksčiau, kai dar menai gražūs būdavo” - mąsto Aleksandras žiūrėdamas į dar vieną meną, kur į krūva sukrauta daug kartoninių dėžių ir jos visos aptaškytos kažkokiais purvais.

Sąvoka “šiuolaikinis menas” nereiškia, kad tai menas skirtas šiuolaikiniam žmogui. O reiškia, kad tokį meną galima kurti tik šiais laikais, nes anksčiau, už tokias nesąmones būtų į kalėjimą uždarę…

Rodyk draugams