BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Sausis, 2008

Pirmadienio rytas

2008-01-28

“Šiandien pirmadienis”- pagalvojo Aleksandras dar neprabudęs. Nuo tos minties aišku ir prabudo. Greitai nusiprausė, apsirengė švariais rūbeliais, papusryčiavo stovėdamas ir išbėgo į tą kelionių agentūrą. Visi jau žinom ko. Atbėgęs prie durų jis labai nustebo, nes jos buvo užrakintos. “Nu čia dabar” - pagalvojo jis. Bet vėliau susiprato, kad atėjo puse septynių ryto, o agentūra atsidaro tik nuo devynių.


Nuėjo jis pasivaikščioti po parką netoli agentūros. Tik dabar parkuose labai pavojinga. Negalima tik vaikščiot ir gamta grožėtis, reikia po kojom žiūrėt. “Panašiai, kaip Irake. Tik visa laimė, kad čia šunų kakai, o ne minos. Ir blogiausiu atveju gali tik įlipt, paslyst ir pargriūt. Bent jau kojos nenusprogdins.” - mąstė jis dideliais žingsniais po parką vaikščiodamas ir laukdamas devintos valandos. 


Atėjo devinta valanda. Atėjo ir Aleksandras prie agentūros durų. Giliai įkvėpė ir užėjo vidun. Ten kaip tik nebuvo kitų darbuotojų tik ta vienintelė.


- Labas rytas - pasisvekino Aleksandras.


- Labas rytas - pasisveikino Gabrielė - aš ir galvojau, ar sugrįšite dar ar nebe.


- Jūs mane atsimenat?


- Taip, aš jum pasakojau apie voverytes Kroatijoj, ir tada pro duris įėjo mano vyras visas piktas.


Tuo metu Aleksandro akyse tamsiai juoda spalva pradėjo šviesti liudesys… Taip liūdna jam dar niekad gyvenime nebuvo. Pamėginkit įsivaizduoti.


- Juokauju, aš neturiu vyro - nusijuokė Gabrielė. - turiu tik katina Martyną.


Aleksandrui vėl viskas prašviesėjo. Ir gal net tris - keturis kartus šviesiau, nei buvo iki tol.


- Jūs irgi vadinat naminius gyvūnus žmonių vardais? - paklausė jis.


- Aišku, negi kokiais rainiais ar murkiais. Neįdomu juk. O be to ar žinote kurią dieną būna Rainiaus vardadienis?


- Ne, nežinau.


- Ogi ir nebūna. O va Martynas turi net tris. Balandžio tryliktą, lapkričio trečią ir lapkričio vienuoliktą.


- Mano gulbės Liucijos kovo dvidešimt katvirtą ir dar kažkada.


- Jūs auginat gulbę? Kaip smagu turėtų būti. - susidomėjo Gabrielė.


- Smagu, tik ji paskutiniu metu pyksta ant manęs, šnypščia.


- Matyt moteriškos bėdos.


- Gal…


- O va prieš keletą mėnesių pas mane buvo atbėgus maža skruzdelytė. Pagyveno kelias dienas ir pabėgo. Nepsisijaukinau.


- Eikit sau, ji pas mane gyveno! Skruzdelytė Makalytė! Ji iš mano namų pabėgo, nes jai depresija buvo. Nesugebėjau jai padėti, kažin kaip jai dabar sekasi?..


- Tai gal rado kokį skruzdelyną, socializavosi.


- O ką jūs ketvirtadienį vakare veikiat? Gal norėtumėt kakavos atsigert kokioj kavinėj?


- Aš nemėgstu kavos.


- Ne kavos, kakavos. Aš irgi kavos nemėgstu. Karti man jinai.


- Ai, tai tada taip. Gal užeikite pas mane penktą, kaip tik darbą baigsiu.


- Tai tada ir užeisiu.


- Tai aš tada ir lauksiu. - nusišypsojo Gabrielė.


Aleskandaras atsisveikino ir išėjo. Ir pirmą kartą jautė, kad kažkas apie jį pagalvojo. Jis pats irgi apie tą kažką daug galvojo. “Nu, kaip keista, niekad man taip įdomiai nėra buvę…” - galvojo jis apie tą galvojimą apie Gabrielę.

Rodyk draugams

Antras bandymas

2008-01-22

Šiandien Aleksandras prisiminė tą merginą iš kelionių agentūros… Taip ir nenusipirko jis jokios kelionės, nes kažkoks durnas nepatenkintas turtingas senis rėkdamas užėjo vidun, visiems nuotaiką sugadino ir pabaidė Aleksandrą.


“Gal reiktų dar kartą nueti. Pažiūrėti, kad aplink agentūra jokio prabangaus džipo nėra ir užeiti.” - pagalvojo jis sėsėdamas prie lango ir žiūrėdamas į tolį. Šalio jo ant palangės tupėjo jo naminė gulbė Liucija. Ji kažkaip keistai į Aleksandrą žiūrėjo. Tada Aleksandras pažiūrėjo į ją. Atrodė, kad gulbė girdėjo ką jis sumąstė ir pradėjo pavydėti.


- Ką? - neiškentęs paklausė Aleksandras.


Liucija nieko neatsakė (ką jinai gali atsakyt, ji gi paukštis) tik nušoko nuo palangės nuėjo į virtuvę ir nežinia kaip, bet  trenkė durim.


“Še tau kad nori, paukštis man pavydo scenas kelia.” - toliau mąstė Aleksandras. “Nieko tokio, parnešiu jai iš miesto blizgantį šokoladinį medalį ir viską pamirš”


Po dvidešimties minučių Aleksandras jau stovėjo prie tos pačios kelionių agentūros, kurioj susipažino su ta mergina. Nedrąsiai užėjo vidun, apsidairė, bet jos nematė. Jos vietoje sėdėjo kita mergina ir krapštė sau ausį.


- Atsiprašau. - atkeipė į save dėmesį Aleksandras.


Ta mergina staigiai nustojo krapštyti ausį ir pakėlė akis į Aleksandrą.


- Taip. Atsiprašau negirdėjau kaip įėjote.


Aleksandras vos susilaikė nenusišypsojęs.


- O kada dirba ta mergina, kuri čia šitoj vietoj sėdėjo prieš keturias dienas?


- Gabrielė?


- Turbūt. Vardo nesakė.


- Ji dabar atostogaja. Grįš pirmadienį.


- Aišku, dėkui. - jau apsisuko išeiti Aleksandras.


- Gal norite pirkti kokią kelionę?


- Ne, dėkui, pirmadienį norėsiu. Viso gero. - atsisveikino Aleksandras ir išėjo. 


“Gabrielė…” - skambėjo jam galvoje einant namo. Dar užėjo į parduotuvę nupirkti savo gulbei Liucijai šokoladinio medalio, kad nesinervuotų.

Rodyk draugams

Katinas šmaikštuolis

2008-01-18


Štai kaip atrodo vienas iš katinų šmaikštuolių, jei kam įdomu. Kitą šmaikštuolį labai sunku nufotkinti, labai judrus, greit laksto, šokinėja.

Rodyk draugams

Viršininko (ne)laimė

2008-01-17

Šiandien Aleksandras atėjo į darbą anksčiau, kad pagaliau susitiktų su tuo antru vyruku, kuris saugo sandėlius, tada kai jis nesaugo. Mes visi jau žinom, kad to vyruko išvis nėra, o Aleksandras dar nežino. Taigi ateina jis, atsirakina sandėlį, o ten tik jo viršininkas vaikšto su popieriais, skaičiuoja dėžes, užsirašinėja, nervuojasi. 


- Laba diena - pasisveikino mandagusis Aleksandras.


- Ko šiandien toks ankstyvas? Televizorius namie nerodo? Techninė siųstuvų profilaktika? - kaip visada pradėjo niurzgėti viršininkas.


- Kad aš neturiu televizoriaus. - atsakė Aleksandras.


- Aha, tai ateini čia, valdiško pažiūrėt?


- Kad ir čia jokio teliko nėra - suglumo Aleksandras.


- Bet jeigu būtų, tai ateitum žiūrėt! Ir gerai kad nėra! Nėr čia ko. Paskui žiūrėsi kokį TV3 ir durnėsi po biški. - toliau greitakalbe burbėjo viršininkas.


- Aš nemėgstu televizoriaus išvis.


- Tai ką čia tuomet veiki naktim?


- Saugau. Aš gi sargas. Aleksandras.


- Tą kampą, matau, prastai saugai, anas irgi kažkoks atrodo, kaip būtų nepakankamai saugomas.


- Bet aš stengiuos. Visur apeinu. Ir ne vienas, o su prožektorium. - pasiteisino Aleksandras.


- Nu nežinau, nežinau…


Šiaip Aleksandras pripratęs prie tokių viršininko išpuolių. Bet gerai, kad retai jį mato. Vos kartą ar du per mėnesį.


- Mane žmona paliko. - iš niekur nieko liūdnai pasakė viršininkas.


- Ir vėl? - nusistebėjo Aleksandras.


- Sakė, kad šį kartą tai jau su visam. Pasiemė visus savo daiktus, paskui grįžo ir pasiemė dar keletą mano daiktų.


- O kur ji išėjo?


- Biesas ją žino. Gal grįžo pas savo tėvą Šėtoną… - ironiškai, bet ir liūdnai pasakė viršininkas.


- Tai kodėl jūs liūdit? Jinai gi baisi buvo, mušdavo jus. Gerai, kad išėjo.


- Bet pasiemė mano daiktus kelis! Ir garantuoju, kad vistiek po keletos dienų sugrįš.


- Tai išsikraustykit per tą laiką. Parduokit namą ir išsikelkit į kitą vietą, nesuras gal. - pasiūlė Aleksandras.


Viršininkas kiek patylėjo ir baisiai nudžiugęs išbėgo iš sandėlio. Tada iškart grįžo, stipriai apkabino Aleksandrą ir vėl išbėgo.


Va, kokių gerų patarimų kartais duoda Aleksandras. Paskui dar pats ilgai džiaugiasi ir jam šiltas jausmas širdį kad glosto, kad glosto…


 

Rodyk draugams

Keista pažintis

2008-01-11

“Galbūt man reiktų išvažiuoti atostogų į kokią svetimą šalį” - pamąstė Aleksandas prisiminęs, kad sandėlio viršininkas jam per gimtadienį padovanojo savaitę apmokamų atostogų.


Nuėjo jis į kelionių agentūrą ir sako:


- Laba diena, norėčiau išvažiuoti paatostogauti, ką galėtumėte man pasiūlyti?


- Laba diena, šiuo metu turime labai puikių kelionių į Egiptą, Graikiją, Turkiją ir kitas šiltas šalis - atsakė tokia, visai nieko, kelionių agentūros darbuotoja.


- O kur jūs pati važiuotumėt? - pasidomėjo Aleksandras, nes dar niekad jokioj svetimoj šaly nėra buvęs.


- Su jumis? - nuoširdžiai nustebo kelionių agentūros darbuotoja.


- …ne, viena. - irgi pasimetė Aleksandras.


- Nežinau, gal į Kroatiją. Ten gamta graži. Ten tokios mažos voverytės nacionaliniam parke šokinėja. Labai juokinga būna kai jos bando į savo urvelius nešti giles ir kaštonus. Jos nori kuo daugiau panešti tai prisikrauna į glėbius po penkis, po šešis ir taip lėtai eina ant dviejų kojyčių. Kai kurios net pargriūna ir viską išbarsto. 


Aleksandrui kažkas atsitiko po šitų jos žodžių… Bet staiga pro duris įėjo kažkoks turtingas ponas ir pradėjo kažką šaukti, kad jo kelionė bloga buvo, Egipte apgavo jį su doleriais ar kažkaip ten. Aleksandras užleido jam kėdę ir tyliai išėjo laukan. “Užeisiu kitą dieną” - galvojo jis - ”būtinai užeisiu”. Pirmą kartą gyvenime jam taip nutiko kaip dabar, kai jis sėdėjo ant tos kėdės ir klausėsi tos merginos apie voverytes…

Rodyk draugams

Dėl grožio

2008-01-06

Vaikystėje vieną kartą mama Aleksandrui pasakė:


- Tu tikras keistuolis, Aleksandrai.


- O tu, mam, ilgi keista. Agulkus ant akių dedi. Al cia nolmalu? - atšovė keturių metų Aleksandras.


- Agurkus aš dedu dėl grožio.


- Dėl glozio??? - nesuprato mažasis Aleksandras - Atlodai kaip pelkių baidyklė su tais agulkais, o tau glazu?


- Ne, kvailiuk, aš vėliau būnu graži, kai juos nusiimu.


- Tu jų isvis nedėk il būsi visąlaik glazi, ne tik plies uzdedama al kai nusiimi. Neleikia manęs kasdien gasdinti su tais agulkais ir zalia kauke. As mazas dal, paskui man tlauma bus.


Mama nusijuokė ir apkabino Aleksandrą. Vėliau apkamšė jį, užgesino šviesą, įjungė jo šviečiantį gaublį ir išėjo iš kambario. Aleksandras užmigo, kažką sapnavo ir sparčiai augo.


Nuo to laiko mama nė karto nepasirodė jam su savo grožio kaukėm. O Aleksandras dabar prisimena tą vakarą su tokia nostalgija, kad net iš tolo švyti.

Rodyk draugams