BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Vasaris, 2008

Aleksandras mokykloje

2008-02-25

Prieš savaitę skelbtos akcijos atrakcijos nugalėtojas (jei taip galima jį pavadinti) - internetinis anonimas pavadinimu Rexas. Jis norėjo daugiau sužinoti apie Aleksandro mokyklos laikus. Taigi jam ši diena nušvis visom vaivorykštės spalvom:)

Vakar vakare Aleksandras vartė savo senus nuotraukų albumus. Tarp daugybės spalvotų ir nespalvotų nuotraukų buvo keletas su klasiokais. Žinot tas, kai sustato visus, liepia šypsotis ir nejudėt. Dar prieš tai liepia ateit į mokyklą tvarkingai apsirengus ir susišukavus.

Mokykloje Aleksandras buvo ramus maištininkas. Nedaužydavo langų, nerūkydavo, neidavo į šokius muštis, bet vistiek buvo pagarsėjęs, kaip maištininkas. Tikrieji mokyklos kietuoliai, būsimi kaliniai, jo vengdavo, nes būdavo sunku suprasti ką jis galvoja. Iš tolo šaukdavo jam kažką negražaus, o jei Aleksandras prieidavo artyn, banditėliai apsimesdavo, kad šaukė ne jie. Aleksandras turėdavo naglumo paklausti “ar kažką sakėt?”. “Ne, ne, ne tau čia sakėm, sori, tikrai ne tau.” - atsakydavo balvonai dryžuotom kelnėm.

Jis lankė Pagaikščių vidurinę mokyklą, kurią dabar nugriovė ir pastatė tris maksimas. Vieną vieno ikso, ir dvi dviejų iksų. Mokykloje mokiniai turėdavo nešioti uniformas. Visi vaikai prieš jas protestuodavo. Vaikčiodavo prasisegę, atsiraitoję rankovęs, klešnes, be kaklaraiščių arba juos nešiodavo ant galvos, kaip durniai. O Aleksandras protestuodavo prieš protestą ir vaikščiodavo labai tvarkingai su ta uniformą. Tai kėlė nepaaiškinamą baimės jausmą net mokytojams. Beje mokytojai, kai kurie, jo irgi nėmėgo. Ypač fizikos mokytoja Kukumierienė. Aleksandras fizikos dėsnius žinodavo geriau už ją ir priversdavo ją jaustis nepatogiai prieš visą klasę.

- Aš turiu du aukštuosius! - rėkdavo jinai.

- Tai jums reiktų ir trečio - iš fizikos srities. - ramiai atsakydavo Aleksandras.

 Arba buvo vienąsyk taip: reikėjo perskaityti Šekspyro “Hamletą” lietuvių kalbos pamokai. Mokytoja buvo pagarsėjus žiežula baidyklė, ir tyčia paklausė Aleksandro pirmo:

- Na, ir kaip tau “Hamletas”, Aleksandrai?

- Asmeniškai man, tai šitas kūrinys yra šūdas. - ramiai atsakė jis.

Klasė nutilo, kažkas iš baimės net truputi įsisiojo į kelnes. Mokytoja aišku labai nustebo, bet sugebėjo nepasimesti ir paprašė pateikti kelis argumentus. Aleksandras pateikė. Nuo to laiko, net ir jinai vengdavo kalbinti Aleksandrą. O už šį jo išpuolį, didelę psichologinę ataką patyrė kitas vaikas, ne pats Aleksandras.

Tai va toks vat mokinys buvo jis. Beje jis niekada nesistengė mokytis gerais pažymiais, ir mokės tik tai kas jam patikdavo. Į etikos pamokas eidavo, kad pasiginčyt su mokytoja apie filosofijas visokias, o visi klasiokai ateidavo viso to stebėti.

Rodyk draugams

Akcija atrakcija!

2008-02-17

 

Mieli Aleksandro dienoraščio skaitytojai,

tokį dalyką sugalvojau.  Ne todėl, kad minčių pritrūkau, bet todėl, kad įdomiau būtų. Gal pavyzdžiui jums beskaitant Aleksandro nuotykius kyla kokių minčių apie kokią nors juokingą, nejuokingą, absurdišką, graudžią situaciją į kurią galėtų pakliūti Aleksandras? Ir kaip jis joje elgtusi?

Aprašykit tą situaciją 2-8 žodžiais čia komentaruose, ir Aleksandras pasistengs pakliūti į pačią smagiausią, jūsų sugalvotą istoriją. Tam, kuris ją bus sugalvojęs, bus labai smagu skaityti:)

P.S. Jei šita “akcija” jums pasirodys neįdomi, ir komentaruose norėtumės parašyti “šūdas, nesąmonė, gal pats nieko nebesugalvoji?” tai geriau nerašykit nieko, išreikškit savo nuomonę delfyje. Ten jus supras.

 

Rodyk draugams

Parašiutininkas (2 dalis)

2008-02-15

Tęsinys



- Čia Vasia. Jis šian biški girtas, nes galvojo, kad nereiks skristi.


Aleksandrui tada dar “smagiau” pasidarė. “Gal nelipt į lėktuvą…” - pagalvojoj jis. “Aha, bet taksistui tai pinigus sumokėjau už tai, kad iki čia atvežė. Reik šokt. Kaip bus taip. Pažiūrėsim.” - va kaip galvojo jis.


Įlipo į lėktuvą, atsisėdo ant suoliuko, instruktorius dar spėjo primint, kad jis nuo žemės pamojuos, kai reiks traukt žiedą.


- Al mou duomalomos, yls? - paklausė pilotas, kai jau buvo aukštai pakilęs.


- Atsiprašau, gal galėtumėt pakartoti? - nesuprato Aleksandras. Pasirodo pilotas ne tik girtas buvo, bet dar ir kažkokį kalbos defektą turėjo. O gal tik girtas, neaišku.


- Ai.. - numojo ranka pilotas, atseit nekartos klausimo, per daug darbo.


Aleksandrui pasigirdo, kad jis sako “eik”, na tipo, “šok, jau”. Atsidarė lėktuvo dureles ir iššoko.  Pilotas Vasia, dar kažką rėkė iš lėktuvo, bet Aleksandrui tik vėjas pro ausis švilpė ir nieko jis nebegirdėjo.


Krenta jis sau krenta, jausmas geras, nesvarumo būsena pilvą kutena, baimės, kažkaip, jokios, dairosi, kur čia tas instruktorius. O aukštis toks, kad neatkirsi, kur ant žemės karvė, kur žmogus, kur mašina. Niekas nemojuoja. Arba nesimato. “Ot gražiausia…” - pagalvojo jis. “Gal jau reiktų ir traukti tą virvelę.” Ir ištraukė, išsiskleidė parašiutas, smarkiai timptelėjo į viršų, visi diržai (ir tie, kur tarp kojų) taip truktelėjo, kad Aleksandras pagalvojo: “Na, va, tėčiu jau niekada nebebūsiu…” Bet nepaisant pesimistiškų minčių, Aleksadras lėtai ir ramiai nusileido ant kažkokios fermos stogo. Iš namo išbėgo ūkininkas su šautuvu ir rėkia:


- Kas toks būsi, ko nori?


- Aš esu lietuvių liaudies mitinė būtybė aitvaras. Laimę atnešiau. - nepasimetė Aleksandras.


- Neišsi****nėk, mane Europos sąjunga remia.


“Nieka nebus” - pagalvojo Aleksandras ir atsikabinęs visus parašiuto diržus, nušoko nuo stogo į mėšlo ar tai šieno krūvą (tokiais atvejais nelabai rūpi). Ir nubėgo per laukus ir klonius link autostrados, ten jį atgal į miestą parvežė pagyvenus moteriškė, kuri labai jau įtartinai į Aleksandrą žiūrėjo ir taikėsi nusukti nuo kelio į miškelį kokį. Aleksandro laimei, tokių miškelių nepasitaikė.


- Ačiū labai - padėkojo jis išlipdamas.


- Lipk lipk, jei visai sąžinės neturi - atkirto pagyvenus, bet dar labai žavinga moteriškė.


Tai štai taip baigėsi puikus nuotykis su parašiutu. Visi turėtų bent kartą pamėginti. O jei pirmas kartas bus sėkmingas, bus galima pamėginti ir antrą…:)

Rodyk draugams

Parašiutininkas (1 dalis)

2008-02-13

Šiandien, kaip ir sakiau pirmadienį, Aleksandras šoko iš lėktuvo su parašiutu. Viskas vyko taip:


Atvyko jis iš pat ryto į mažą oro uosta kur visokių skraidyklių ir lėktuvėlių pilna. Ten jį pasitiko instruktorius. Toks storas storas diedas. “Kokio dydžio parašiuto jam reikia?..” - pagalvojo Aleksandras vos pamatęs instruktorių.


- Labas rytas, aš būsiu jūsu instruktorius Robertas.


- Labas rytas, instruktoriau Robertai.


- Pirmas klausimas. Ar bijai aukščio? - paklausė Robertas.


- Bijau. - atsakė Aleksandras.


- Bijai ir vistiek šoksi?


- Taip.


- Gerai, tada antras klausimas. Ar esi kada iš baimės apsisisiojęs, nes aš tai esu.


- Na… gal vaikystėj, nepamenu. - pasimetė Aleksandras


- Ir trečias klausimas. Gal turi kokių klausimų?


- Turiu.


- Gerai. Einam uždėsim tau parašiutą ir kilsim dangun.


Aleksandras taip ir nespėjo nieko paklausti. Nuvedė jį į patalpą su mokomaisiais plakatais, instruktorius paėmė lazdelę ir pradėjo mokyti.


- Čia yra lėktuvas, čia tu, čia tavo parašiutas. Čia yra žemė. Čia žiedas, kurį reikia ištraukti ties maždaug šita riba.


- O jei ištrauksiu vėliau?


- Tai tėkšies į žemę taip, kad maža nepasirodys. Turim specialius kastuvus, kuriais gramdom nukritusius. - paaiškino Robertas.


- Aišku tada viskas.


- Žodžiu, žiedą turėsi traukti, kai aš tau pamojuosiu. Bus paprasčiau.


- O kur jūs būsit?


- Ant žemės. Manęs nė už ką į jokį lėktuvą neįsodintų.


Po tokio optimistiško pokalbio instruktorius aprengė Aleksandrą pašiutais, diržais, įgrūdo į maža lėktuvėlį, supažindino su pilotu.


- Čia Vasia. Jis šian biški girtas, nes galvojo, kad nereiks skristi.


Tęsinys rytoj… Arba poryt.

Rodyk draugams

Senatvė

2008-02-11

Nuėjo Aleksandras į maisto prekių parduotuvę šiandien. Kiekvieną pirmadienį eina, bet vis į kitą. Kai aplink tų parduotuvių keli tūkstančiai pastatyti tai sunku išsirinkti mėgstamiausią. Tik į Norfas neina, nes ten šlykštu, pelėdos ūbauja, pacai laksto, kaip miške kokiam. Žodžiu prisikrovė jis savo krepšiuką maisto (pienas, dribsniai, kiaušiniai, šaldyta pica ir kitos gamtos dovanos) ir nuėjo prie kasos. Ten buvo šiokia tokia eilutė. Vaikai pirko alų. O už tų vaikų stovėjo tokia sena sena, smirdinti barzdota bobulytė. Ji buvo pasidėjus puse kepaliuko duonos, maža buteliuką limonado “Kriaušytė”ir dar kažko. Daiktų buvo daug, bet jie visi labai maži. Atėjo jos eilė pirkti. Pardavėja net nepasisveikinus liepė jai iškraustyti savo tašę. Bobulytė iškraustė. Ten buvo keli tušti maišai ir mažas maišiukas saldainių “Burbuliai”. Na, kokių 10-14 saldainių. Pardavėja numetė tuos saldainius prie kitų jos prekių ir pradėjo skaičiuoti.


- Šeši litai, penki centai. - pasakė ji.


Bobulytė nelabai įžiūrėdama pradėjo krapštyti tuos pinigus, nelabai ji jų ir turėjo. Aleksandas visą tai stebėjo iš šono ir pasiūlė už ją sumokėti. Ji nelabai suprato kas vyksta ir toliau savo pinigėlius skaičiavo, bet pardavėja jų iš jos nebeėmė. Bobulytė šiaip taip suvokus, kas čia buvo labai nuoširdžiai padėkojo Aleksandrui, bet jis nenorėdamas sulaukti didelio kitų pirkėjų dėmesio išskubėjo laukan.


Eidamas namo, už savo maistą sumokėjęs apie 35 litus jis galvojo: “Jetau, koks aš iš tikrųjų laimingas žmogus esu. Aš galiu matyt, girdėt, vaikščiot, galvot… O kiek gali padaryt, kai esi senas? Ir ne šiaip senas, o labai senas.


Tu niekam neįdomus, tavo nuomonė niekam nerūpi, ligos kimba kaip bitės prie medaus… O jei dar neturi pinigų? Nenuostabu, kad imi tikėti į Dievą. Nes tik jis vienas yra nematomas, jį gali įsivaizduot kokį tik nori, tik jis išklausys tavęs ir tik jam esi reikalingas, ir įdomus. Bent jau tau taip atrodo… Ir tai būna postūmis išgyventi dar bent vieną dieną, kuri, jau iš vakaro žinai, neteiks jokio džiaugsmo.”


Šitaip mąstydamas Aleksandras ėjo link namų, o dangus didžiulėm snaigėm ant žemės drėbė žiemą. Gal jau paskutinį kartą. Va koks rimtas šitas pasakojimas išėjo. Sekantis bus linksmesnis, pažadu. Girdėjau, kad trečiadienį Aleksandras planuoja šokti iš lėktuvo. Ne vienas - su parašiutu. Maž visai pablūdo. Žiūrėsim, kaip ten jam seksis:)

Rodyk draugams

Koridorius

2008-02-06


Štai kaip atrodo Aleksandro koridoriaus galas. Jo buto durų čia nesimato. Pro langą matosi kitas, panačus, namas.


Jis jį pats nutapė guašu ant didelio lapo popieriaus. Jei įdomu pamatyti šį jo darbą šiek tiek didesnį, spauskite čia.

Rodyk draugams

Antras pirmadienio rytas

2008-02-03

Prabudo Aleksandras pirmadienį iš ryto ir suprato vieną visai nemalonų dalyką. Na, pusiau nemalonų. Iš kitos pusės tai buvo pats maloniausias dalykas, koks jam buvo nutikęs - jis pirmą kartą įsimylėjo. Kas čia gali būti nemalonaus? - paklausite jūs. O gi supratimas, kad visa tai vyko sapne. Pirmas nuėjimas į kelionių agentūra, pokalbis apie voverytes Kroatijoj, piktas vyriškis, tada antras apsilankymas agentūroj, vaikščiojimas tarp šunų kakų ir laukimas parke, kvietimas išgerti kakavos… Viskas vyko sapne. Labai tikroviškam, labai spalvotam.


Niekad gyvenime neįsimylėjęs Aleksandras pirmą kartą įsimylėjo sapne. Sakoma, kad net nuo gimimo akli ir visą gyvenimą tamsoje pragyvenę žmonės kažką sapnuoja…


Lyg nelaiminga meilė Aleksandrui atrodė šis rytas. Gulėjo jis lovoj, žiūrėjo sau į lubas ir galvojo, kad gal ir visai be reikalo moteriškių vengdavo aksčiau. “Turėtų kažkur ant svieto būti tokia Gabrielė kokią sapnavau. ” - galvojo jis. “Reiks užeit pas Valentą, jis man apie moteris papasakos. Jis net miega su jom, tai turėtų kažkiek nusimanyti”. - pagalvojo Aleksandras ir atsikėlė valgyti pusryčių. O valgė tai sumuštinius su sūriu, jei ką.

Rodyk draugams