Neblogas Aleksandro blogas

“Pavasarį išlenda šūdai, k***os ir motociklai.” - sakydavo Aleksandro senelis, kai jam buvo penki metukai (Aleksandrui, ne seneliui:) Per savo gyvenimą jis tuo visiškai įsitikino. Va kad ir savaitgalį. Tokios gražios dvi dienos buvo, o kaip viską gadino šiukšlini ir prikakoti parkai, gatvės, kai kurių žmonių veidai. Sakoma, kad žuvis atsimena apie 2 sekundes savo praeities, o apie ateitį galvoti išvis nesugeba. Žmogus, pasirodo irgi. Eina tarkim jis žiemą per parką, valgo čipsus (”vistiek visi mirsim”) ir suvalgęs meta tuščią pakelį ant tako su ta mintim, kad “nu gi užsnigs ir nesimatys nieko”. Tai ar jis neatsimena, kad pavasarį sniego nelieka, ar šiaip durnas? Dar geras pavyzdys yra šiukšlių maišai pamiškėse. Gal net išmest į konteinerį arčiau eit būtų, bet ne, žmonės sau pramogą pasidaro. “Davai varom į gamtą, šašlą pakepsim, išsivešim šiukšles tuo pačiu.”

“Norėčiau, kad kiekviena šiukšlė kurią ant žemės numeta idiotai, iškart atsidurtų tų idiotų subinėse. Ne kelnėse, o subinėse.” - taip štai, teisingai, mąsto Aleksandras. Įsivaizduojat kaip greitai gatvės nuo cigarečių nuorukų išsivalytų…

Aleksandras netiki, kad žmogų sukūrė Dievas. “Nu per mažai man įrodymų.” - sako jis. Bet tiki, kad iš kur jis beatsirado, išnyks tik dėl savo kaltės, jei neateis į protą.

Toks štai pavasarinis, šiek diek didaktinis (pamokantis) pasakojimas išėjo.

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Šiandien Aleksandrui į naminį telefoną paskambino jo vaikystės draugas, o dabar tik šiek tiek draugas Albertas.

- Sveikas Aleksandrai, ką darai? Gal nori ateit pas mane į svečius, aš naują butą nusipirkau, atsinešk vyno. Adresas - Baltosios Mirties gatvė, 13-74. Lauksiu apie ketvirtą. Ką darai? - vienu atsikvėpimu ištrimitavo  Albertas.

-…na, nieko nedarau beveik…

- Nu ir gerai, lauksiu ketvirą. Nepamiršk vyno. Iki. - ir padėjo ragelį.

Aleksandras nusiprausė, pasipuošė, apsievė savo šventinius batukus ir išėjo į lauką.

Namas Baltosios Mirties gatvėje buvo naujas, ir pati gatvė nauja. “Tas, kuris sugalvojo tokį gatvės pavadinimą turbūt buvo našlaitis” - pagalvojo Aleksandras akimis ieškodamas trylikto namo. Visi namai vienodi, visi po dvidešimt aukštų, mašinos prie namų sustatytos viena ant kitos, nes kitaip netelpa. Šiukšlių rūšiavimo konteineriai maždaug už kilometro nuo paskutinio namo matosi. Žodžiu rajonas naujas, bet jau iškart prastas. “Laiko taupymo sumetimais, matyt…”

…

- Nu sveikas, kur taip ilgai valkiojais, atsinešei vyno? - iškart paklausė Albertas vos atidaręs duris.

- Atnešiau, atnešiau, te.

- O, pusantro litro - mano mėgstamiausias butelio tūris. - apsidžiaugė Albertas.

- Na, tai aprodyk namus, papasakok.

- Tai būtinau, tuoj tik vyną į spintelę padėsiu. Nori arbatos?

- Jo, neblogai būtų.

Albertas užplikė žalios arbatos ir pradėjo pasakoti apie savo naują pirkinį.

- Nu tai va, čia yra virtuvė.

- O kodėl po stalo kojom knygos pakištos? - pasidomėjo Aleksandras.

- Grindys šiek tiek nelygios, kiaušiniai nuo stalo rieda. Čia yra vonia, tualetas kitam buto gale.

- Nelabai patogu…

- Nu bet ir kaina maža. - pyktelėjo Albertas.

- O kokia?

- Pusantro tiktai milijono.

- Paskolą ėmėi?

- Jo. Šešiasdešimčiai metų davė. Va čia yra yra salionas. Į tą vietą nesistok, ten koja sulenda. Lango neatidarinėk, siena skyla biški. Ir stenkis nekosėt ir nečiaudėt, bo tinkas nuo lubų trupa.

- Nu gražus tas tavo butas - draugiškai pamelavo Aleksandras.

Vėliau abu išgėrė arbaros su vafliais atsargiai sėdėdami, kad kas nesulūžtų, pabendravo apie visokius niekus ir išėjo Aleksandras namo. Eidamas mąstė kodėl Albertas, atseit toks menininkas laisvamanis, turėjęs dirbtuves senamiesty, sugalvojo kraustytis į tokią nesąmonę… Tikėkimės, greitu laiku sužinosim visi.

Rodyk draugams

Kepė Aleksandras sau žuvį (labai dažnai jau tą žuvį jis valgo, jam neturėtų trūkti fosforo:) ir į virtuvę tyliai tylutėliai įsliūkino Valentas ir atsisėdo ant sėdės. Aleksandras susikaupęs kepa, nesidairo. Po kelių minučių atsisuko ir žiūri sustingęs, Valentas žiūri į jį, bando šypsotis. Aleksandras ramiai padeda patiekalą ant stalo ir užsimojęs rankšluosčiu tėkšteli Valentui per snukį (kas nepamena, tai kažkada jau buvo panašiai).

- Nu tu durnas gal? - pasimetė Valentas.

- Kaip man tave atpratint nuo tokių nesąmonių? O be to, durys užrakintos buvo… - išplėtė akis Aleksandras.

- Tu man pats raktą kažkada davei.

- Melagis! Atiduodi!

Valentas padėjo raktą ant stalo.

- Ko šįkart įsliūkinai? - paklausė Aleksandras jau šiek tiek nusiraminęs.

- Nieko, atėjau biški su tavim pabūt. Mano namuose dabar šeimininkauja moteris. - pasiteisino Valentas.

- Merga?

- Ne merga, moteris - valgyt daryt moka.

- Tai smagu tau turbūt. Pavydžiu biški.

- Gal ir nieko. Dar pratinuos. - nuleido akis Valentas.

- Nu jau nu jau tiktais. Išgyvensi. Dabar dink iš čia, ir išmok belstis. Ir išėjęs užrakink duris.

- Kad raktą atėmei.

Aleksandras padavė raktą Valentui ir atsisėdo valgyti. Valentas išėjo, užrakino duris, bet į namus nėjo… Nuėjo į lauką ir vaikščiojo ten kol jo nauja moteris nueis miegoti…

Ai dar, ir Aleksandras neperėjo į naują darbą. Senasis direktorius jam pripasakojo, kad tas, kuris pasiūlė jam darbą, yra satanistas, nacistas, gėjus, fašistas, homofobas. O giliai širdyje dar ir žydas. Tai Aleksadras ir pabijojo.

Rodyk draugams

Aš, Tadas Vidmantas, atsiprašau visų Aleksandro dienoraščio skaitytojų už retą dienoraščio papildymą. Taip yra dėl to, kad visą savaitę gyvenu be interneto, o darbe susikaupti trukdo darbas. 

Šį antradienį jau turėčiau atgauti internetą ir vėl patapti pilnaverčiu žmogumi.

O kol kas galiu užsiminti, kad Aleksandrui darbą pasiūlė kito sandelio viršininkas. Bet, jis, kaip žinom, yra vienintelis, kuris saugo šituos sandelius, tai dabartinis jo viršininkas visaip stengiasi jį sulaikyti. Vilioja didesniu atlyginimu, siurprizais, atostogom, dovanom, net arabišką masažą siūlėsi padaryt. Tai greičiausiai, kad Aleksandras liks dirbti ten kur dirba, tik nuo šiol turės puikesnes sąlygas. O gal ir pereis kitur, dar svarsto.

Rodyk draugams