Neblogas Aleksandro blogas

Štai ir grįžo Aleksandras iš atostogų. Per tas devynias dienas išsipildė net trys jo svajonės! Jis pamatė piramides, panardė tarp koralų su žuviukais Nemo ir pabuvojo dykumoje vienas. Pasirodo, visa tai nėra taip jau toli - tik keturių valandų kelias.

Tik atvykęs į viešbutį Aleksandras per daug neapsidžiaugė gavęs kambarį su vaizdu į statybas. Na dar matėsi kampas dykumos su vėjo malūnais (šitie tai jam labai patiko) ir kampas Raudonosios jūros (kuri iš tikrųjų mėlyna). Aleksandras pradėjo svarstyti ar nepasikeitus jam kambario. Jis pamėgino pernakvoti, bet kai naktį pakilo didžiuliai dykumų vėjai ir pro visokius plyšius pradėjo lįsti į kambarį, stūgauti, stumdyti Aleksandro lovą, jis apsisprendė galutinai. Iš pat ryto pasikeitė kambarį į kitą. Naujasis buvo su vaizdu į jūrą, kreivai įstatytom durim, ir retsykiais užklystančiom pelės dydžio skruzdelėm. “Jei normali skruzdelė pakelia šimtą kartų už save didesnį svorį, šita, pagal savo dydį, lengvai pakeltų virtuvinį stalą.” - mąstė Aleksandras. Gerai, kad šių monstrų jis sutiko nedaug, o jie Aleksandro nepuolė. Nežinia, kaip būtų pasibaigę…

Viešbutyje, kuriame jis apsistojo, gyveno daug įvairių žmonių. Taip pat buvo nemažai lenkų. Jie nemoka jokių kitų kalbų išskyrus tą savo juokingą. Taip pat per pusryčius, pietus ir vakarienę “paslapčia” prisikrauna maisto į maišiukus ir nešasi į savo kambarius. Ten matyt, “užvakuoja” ir veža atgal į Lenkiją savo seniems tėvams. Tikri keistuoliai tie lenkai, vietiniams jie nepatinka. Rusų tauta irgi įdomi. Vieną vakarą vienas toks girtas Miša gavo į dūdą nuo mažiau girto draugo. Net tris kartus krito į baseiną. Vis išlipdavo ir vis kažkokių pretenzijų turėdavo. Kietas ir protingas, kaip šamotinė plyta.

Vieną dieną Aleksandras sugalvojo aplankyti šitos šalies sostinę. Taip jau išpuolė, kad autobuse aplink jį sėdėjo trys įdomūs vyrai (su neįdomiom žmonom). Vienas vyras nuolat giliai dūsavo. Rodės kątik numirė, pakliuvo į pragarą, dabar apmąsto savo praeitį ir visko gailisi. Kitas vyras nuolat kažką pasakojo savo žmonai. Bet tokiu nuobodžiu balso tembru, kad buvusiai Aleksandro lietuvių kalbos mokytojai dar toli iki jo. O trečiasi vyras vis atsisukdavo į Aleksandrą ir kažką tarsi lietuviškai, bet nesuprantamai suveblendavo. Aleksandras tik linksėjo ir šypsojosi jam, o vyriškis džiaugėsi savo puikiu sąmoju ir keletą kartų dar kartodavo tą pokštą sau ir savo žmonai.

Sostinėj Aleksanras aplankė muziejų, kuriame galėjo pamatyti ir pačias mumijas, bet nepamatė, nes už pažiūrėjimą būtų tekę mokėti baisius pinigus. “Už tiek pinigų galėtų tą mumiją man ir parduoti! Asmeniniam naudojimui.” - mąstė jis - “Pastatyčiau sode, kad katinai bijotų”. Vėliau jis pamatė ir tai dėl ko čia atvažiavo - piramides. Būtent tokias jas ir įsivaizdavo - didingas ir su daug turistų aplinkui. Be turistų dar buvo daugybė įkyrių vietinių, kurie kaišiojo visokius Vietname mažų vaikų pagamintus egiptietiškus suvenyrus ir siūlė pajodinėti ant smirdančių kupranugarių. Aleksandras jokiais būdais nebūtų lipęs ant tų padarų dar ir todėl, kad jie iš veidų jam priminė jo dėdę.

Visas dienas jis praleido besislėpdamas po akiniais nuo saulės tai dabar atrodo, kaip panda, tik atvirkščiai (pandos negatyvas). Visas tamsus, o aplink akis balta. Gulbė Liucija jį vos pažino. Nėr ko norėt, ji juk laukinis paukštis. Beje namus jis rado tokius, kokius ir paliko. Ir niekada nesužinos, kad Liucija čia darė tokį tūsą, kad kaimynai net policiją kvietė. O kai pora policininkų atvažiavo, prisijungė prie linksmybių. Tūso tema buvo “Nojaus arka”.

Spręndžiant iš vakarykščių Aleksandro minčių, jam jau reikia atostogų. Darbo jis nebeturi, pinigų turi. Kodėl neišvažiuot ten kur šilta ir niekas ne**** proto. Gal grįš pailsėjęs ir linksmesnis. Bet prieš išvykstant dešimčiai dienų reikia sutvarkyti keletą reikalų čia.

Pirma jis nuvažiavo į savo sodą. Aišku, patikrinti ar išvis dar ten jo namelis tebestovi. Katinai šmaikštuoliai, kuo toliau tuo energingesni darosi… Ir pasirodo, kad namelis stovi kaip stovėjęs. Katinų šmaikštuolių nė kvapo (jie turi tokį specifinį kvapą). Aleksandrui net liūdna pasidarė. Taip, jie buvo bjaurūs, išdykę, ir prikrėsdavo daug įvairiausių šunybių, bet jie buvo savi katinai šmaikštuoliai. Aleksandras ėmė dairytis, apžiūrėjo visus kampus, skyles, ūkinio pastato mansardą. Ir labai nudžiugo juos radęs. Abu susiglaudę, susisukę į vieną kamuolį miega. “Katinai juk nemiega  žiemos miegu” - pagalvojo  Aleksandras. Paėmė pagaliuką ir švelniai bakstelėjo vienam į kuprą.  Tas prasimerkė, pažiūrėjo į Aleksandrą, kilstelėjo vieną leteną, atseit “sveikas”. Tada su ta letena pradėjo žadinti savo draugą. Tas irgi prasimerkė, pažiūrėjo į Aleksandrą.

- Ką, nelaukėt? - paklausė Aleksandras besišypsodamas - ko tokie ramūs?

Vėliau prabudęs katinas lėtai ištiesė leteną prie nekaltai atrodančios virvelės ir ją truktelėjo. Pasirodo virš Aleksandro kabėjo kibiras su šaltu šaltu vandeniu ir keliom prieš savaitę nugaišusiom žuvim… Dabar visas tas smirdantis vanduo buvo ant Aleksandro. Katinai kikendami pabrukę uodegas spruko pro plyšį laukan.

- Ach, jūs šunsnukiai! - supykęs riktelėjo Aleksandras. - jūs dar atsiimsit!

Bet giliai širdyje jis džiaugėsi, kad bent šitie du nesikeičia. Taip galvodamas jis nuėjo į namelį džiovintis. Kai išdžiuvo grįžo namo į miestą. Tiesa, pakeliui užsuko į maksimą nupirkti gulbių lesalo savo Liucijai. Ji gi viena turės dešimt dienų prabūti… “Jau matau, kaip jinai viena būna… Atsidarys langą, prisikvies kitų paukščių. Svarbiausia, kad balandžių nesikviestų. Tos ligotos dangaus gyvos žiurkės dar užkrės ją kokia liga”. Liucija, kaip žinom, gudrus paukštis, jinai ir pati supranta, kad su balandžiais nereikia turėt reikalų. Tiesa, tik jie ir dar šarkos sutinka jai už lesalą nešti papuošalus, kuriuos vagia iš čigonų, fifų ir reperiaus Sezio (vienas Aleksandro draugas sako: Sezi Sezi, ko tu pezi?).

Dar Aleksandras užėjo pas Valentą  atsisveikint.

- Sveikas, atsisveikint atėjau. - pasakė Aleksandras.

- Iškeliauji? Su visam? - nustebo Valentas.

- Ne “su visam”. Dešimčiai dienų tiktai. Parvešiu tau kokių lauktuvių.

- Jėga! Žinai, ką man parvešk? Akropolio dovanų čekį. - užsiprašė Valentas.

- Kad aš ne į Graikiją važiuoju.

- Aišku, nu tada akmenį kokį.

- Ir tu jau akmenis renki? - nustebo Aleksandras.

- Renku, o kas dar renka? - nustebo ir Valentas.

- Aš turiu didelę kolekciją ant spintos.

- O. Niekad nesakei. Parodysi kada?

- Jo, kai grįšiu, galėsiu parodyt. Einu krautis daiktų. Iki. - atsisveikino Aleksandras.

Apžiūrėjęs sodą, aprūpinęs Liuciją maistu ir kraiku, atsisveikinęs su Valentu, Aleksandras pradėjo krautis lagaminą, o galvoje jam pradėjo skambėti daina “…lagaminą kraunu, tyliai iškeliaunu…”. Žinot, kaip būna, kai į galvą įlenda, kokia nors šlykštynė ir negali nieko padaryt?

Grįš jis lapkričio 30. Maždaug tada sugrįžkite ir jūs.

P.S. Beje, tai yra lygiai šimtasis Aleksandro dienoraščio įrašas. Smagu kažkaip:)

Įspėjimas visiems, kuriems patinka tik linksmi Aleksandro nuotykiai: šitas nebus toks. Dar įspėjimas visiems labai tikintiems: bus negražiai šnekama apie dievą.

Šįryt Aleksandras prabudo susiraukęs. Pažiūrėjo į veidrodį - ant veido iš kažkur atsiradus nelaimingo žmogaus veido išraiška. Nieko daryt nesinori, liūdna, oras šūdinas. Jis prisiminė ką vieną kartą buvo sumąstęs darbe. Jis galvojo, koks dalykas padaro žmogaus gyvenimą pilnaverčiu, o patį žmogų laimingu.

Politika su savo įstatymais ir nesąmonėm į tą sąrašą neįeina. Pinigai irgi niekaip neįsipaišo. Kas iš to, kad turi, tarkim, dešimt, šimtą tūkstančių pinigų? Ar nuo to esi laimingesnis? Kol jie tėra skaičiukai banko sąskaitoje ar popierėliai piniginėje ir nevirsta daiktais, tol jie tavęs laimingu nepadaro. Gal tuomet religija? Irgi ne. Galit, pradėt ginčytis, kad dievas yra toks, anoks, padeda, gelbėja, saugo, bet nė vieno, kol kas, nuo nieko neišgelbėjo. Tūkstančius žmonių nusineša cunamiai, drebėjimai, badas kitos bėdos. Tie žmonės buvo labai religingi ir vistiek Visų Ponų Ponas jiems nepadėjo. Apmaudu, ar ne?

Kas gi tuomet daro mus laimingais? Ogi technologijos. Pagalvokit: kaip gyventų trumparegiai, toliaregiai be akinių. Kaip mes eitume vienas pas kitą į svečius pėstute, o blogus rašytume ant karvės odos anglies gabalu… Popierius, pieštukai, akiniai, automobiliai, lėktuvai, batai, telefonai, kompiuteriai, šaukštai, internetas, laikrodžiai, drabužiai, čipsai, hamburgeriai, stetoskopai, endoskopai, dantų grąžtai, muilas, sagos, kilimai… Apsoliučiai viskas, kas mus supa yra atsiradę tik technologijų dėka. Kai ką golfas, kai ką fotoaparatas, kitą gi jachtos padaro laimingu. Mus supantys žmonės ir sąntykiai yra savaime aiškus ir neabejotinas dalykas, kuris prie laimės irgi labai smarkiai prisideda. Ir ne jokie ten pinigai, politika, ar religija.

Taip mąstydamas Aleksandras įsijungė radiją, per kurią, kaip tik grojo Alinos Orlovos dainą. Jis pasukinėjo ratuką ir susirado kažką linksmesnio. Nuotaika pradėjo taisytis. Matot, kaip.

P.S. Jei atsirado įsižeidusių dėl komentarų apie religiją, drąsiai spauskit mygtuką “nepatiko”. Kalbama, kad pasidaro lengviau:)

Taip pat komentaruose galite pridėti dar ką nors, kas Jūsų manymu daro žmogų laimingu.

Antra dalis

- Kaip suprasti?.. - pradėjo kažką įtarti Aleksandras.

- Taip.
Siūlau tau paskutinį darbą. Sumokėsiu tiek, kad galėsi dar puse metų
nedirbti, ramiai kito darbo ieškotis. Nenorėtum? - pradėjo gundyti
viršininkas.

- Kad nežinau… Neturiu patirties tokiuose darbuose.

- Gal žinai, kas turi? Tu visokių ten keistuolių pažįsti. - paklausė Viršininkas.

- Mūsų mikrorajone sukinėjasi Mergaitė Su Degtukais. Ji padeginėja pastatus labai gerai, kiek girdėjau.

- O, gal tu jos numerį turi? - susidomėjo viršininkas.

- Ne, neturiu. Bet aš grįždamas namo pasakysiu jai, kad užeitų pas jus. Aišku, jeigu sutiksiu.

- Labai gerai. O tu, savo ruožtu, gali pradėti krautis daiktus. Iki. - atsisveikino Viršininkas ir pasišvilpaudamas išėjo.

Aleksandras neturėjo labai daug daiktų, tik savo sudedamą lovelę, memuarų knygą ir stalinę lempą (viskas tilpo po abiem pažąstim). Namo jis ėjo šiek tiek liūdnas. Jam tas darbas labai patiko, tiek smagių prisiminimų jis kėlė. Pavyzdžiui ta naktis kai jis sutiko voriuką krikščionį, arba kai žaidė su dėžėm. Eidamas namo, jis visgi nesutiko mergaitės su degtukais, “matyt šiais laikais ir jai sunku” - pagalvojo jis. Vakare Aleksandras sulaukė Viršininko skambučio.

- Ačiū, Aleksandrai. Viskas suliepsnojo labai puikiai. Gaisrininkai, nesuspėjo. Pervedžiau tau keletą tūkstančių. Jei verslas atsigaus, paskambinsiu tau. Lekiu prisigert dabar. Gal ir tu nori?

- Aš?.. Ne… Dėkui.

- Nu ir iki tada. - ir padėjo ragelį.

Aleksandras liko visai sumišęs. “Kas tada viską sudegino, jei ne aš ir ne Mergaitė Su Degtukais?…”

Pasirodo, tą padarė konkurentai. Kito sandėlio Viršininkas. Jiems krizė taip užlipo ant plaučių, kad sunku kvėpuot pasidarė ir jie šitaip nusprendė šalinti konkurentus. Nei Aleksandras, nei jo Viršininkas to niekada ir nesužinos, bet va mums visiems smagu, kai viskas taip išsispręndė. Kaip gerai, kartais turėti priešų… Dabar smagiausia būtų, kad tas konkurentas sužinotų visą istoriją. Galėtų nusigraužti sau nagus. Mat jisai samdė Mergaitę Su Degtukais už keletą tūkstančių, kad ji šitą darbą atliktų.

Saugojo Aleksandras sau ramiai sandėlius, skaitė knygą, snaudė, kol jį išgąsdino netikėtai atėjęs sandėlio viršininkas. Tas mažas, ūsuotas, šnekus vyriškis.

- Sveikas Aleksandrai, kaip sekasi tau? Turbūt gerai, tu juk didžiausias optimistas šiuose sandėliuose.

- Tai kad aš čia vienintelis ir dirbu.

- Ne, yra dar vienas, kuris lyginėm mėnesio dienom budi. Jis irgi optimistas, bet mažiau.

- Ai, jo. Taip niekada su juo ir nesusitikau. - prisiminė Aleksandras.

- O klausykis, kaip tau su pinigais, galą su galu suduri? - pradėjo domėtis viršininkas.

- Na, kažkaip pavyksta. Į soliariumus nevaikštau, nerūkau.

- O man žinok sunku. Teko žmoną išvežt pas jos tėvus, nebeišmaitinau.

- Oho, gerai, kad vaikų neturit… - sumišo Aleksandras.

- Aš irgi džiaugiuos. Dar ta banko paskola… Nereikėjo man tada to didelio džipo pirkti. - pasiguodė viršininkas.

- Aš juk sakiau, kad jis jums nereikalingas. Be to per didelis…

- Žinai, Aleksandrai aš pagalvojau, kad nebegaliu daugiau tavęs samdyti.

Aleksandrui šiurpas per nugarą nubėgo. Iš viršaus į apačią.

- O tai kas saugos sandėlius? Tas antras?

- Ne, jį vakar atleidau. Niekas nesaugos. Sandėlius sudeginsim. Čia viskas labai neblogai apdrausta. Geriau jau tegul draudimo bendrovė bankrutuoja, kodėl mes. - nuramino viršininkas.

- Oho. O jeigu juos spės užgesinti?

- Gudrus tu vyrukas. Užtai ką nors sumąstysi.

- Kaip suprasti?.. - pradėjo kažką įtarti Aleksandras.

- Taip. Siūlau tau paskutinį darbą. Sumokėsiu tiek, kad galėsi dar puse metų nedirbti, ramiai kito darbo ieškotis. Nenorėtum? - pradėjo gundyti viršininkas.

Pirmos dalies pabaiga.

Na, gal ne kasmetinė, bet taip gražiau skamba:) Šį kartą net keli klausimai Aleksandro draugams. Būtų miela, jei nepatingėtumėt ir atsakytumėt.

1. Kaip dažnai užsukate pažiūrėti ar jam kas naujo nutiko?

2. Ar nieko, kad kartais tarp įrašų būna ilgos pauzės, o kartais vos diena arba dvi?

3. Jei Aleksandro dienoraštis vieną dieną pataptų nediduke knygele (viskas kas yra šiame bloge, plius šiek tiek nematyto turinio), ar norėtumėt tokios?

4. Jei Aleksandras pirktų automobilį, koks jis būtų (markė, modelis, dydis, spalva, bet kas)?

5. Kiek Jums metų?

Vakar Aleksandras sėdėjo sau ramiai namie kol jį išgąsdino skambutis į duris. “Lyg ir su niekuo nesusitaręs pagalvojo jis.” Atidarė jis duris, o ten vaikai visokiom baidyklėm pasipuošę.

- Pokštas arba saldainis! - sako jie choru.

- Kokia čia proga, jau Užgavėnės? - nesuprato Aleksandras. - per Užgavėnes juk blynu ir kavos prašo…

- Ne, šiandien gi Helovinas, sere! Pokštas arba saldainis!

“Na, saldainių aš ir taip turiu, renkuosi pokštą.” - pagalvojo Aleksandras. Pasiemė iš lentynos medaus stiklainį, pakabino didelį šaukštą ir užtepė trims vaikams ant plaukų. Vaikai pradėjo cypti ir pabėgo.

“Tokio puikaus pokšto jau seniai nebuvau iškrėtęs. Ir man jau patinka šita nauja šventė.”

P.S. Jei dar nepamatėte, vienu įrašu žemiau yra įdomus Aleksandro sapnas aprašytas.