BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Gruodis, 2008

Paskutinis Aleksandro nuotykis

2008-12-30

Tai yra paskutinis šių metų įrašas ir gali būti, kad paskutinis
Aleksandro dienoraščio įrašas apskritai. Jei ši nepopierinė knyga dar
kada atsigaus, pranešiu apie tai
savo puslapyje.
Suprantu, kad gali būti kažkam liūdna, kažką galbūt ši žinia ir
pradžiugino, bet pertraukos (arba pabaigos), kaip supratau, visgi reikia.


Pagarbiai,

Aleksandro draugas Tadas

Kalėdas Aleksandras atšventė su visais savo draugais. Ir Valentas su nauja mergina ir Albertas, ir seniai matyti broliai Slavomiras su Miroslavu, buvęs viršininkas su žmona, gulbė Liucija, net katinai šmaikštuoliai. Visi susirinko pas Aleksandrą namie, keitėsi dovanom, be saiko rijo, ir pokštavo. Ko gero geriausiai pokštauti sekėsi katinams. Bet vieną kartą ir tie perlenkė lazdą (jie gi tą sugeba). Apipylė Albertą spanguolių kisielium. Aleksandras juos nubaudė išmesdamas trumpam į laiptinę, kurioj žaidė vaikai. Ten katinai buvo išmaigyti, išniurkyti ir grįžo ramūs, kaip kalėdiniai angelėliai.

Dar visi žaidė šaradas. Spėliojo žodžius. Vėliau broliai išsitraukė Aliasą (kitokį žodžių spėliojimo žaidimą). Aišku jie ir laimėjo, nes visi žaidė pirmą kartą, o tie gi jau, matai, profesionalai, iš pusės žodžio viens kitą supranta. Blogiausiai sekėsi katinų porai. Tie gi nemoka žmonių kalba kalbėti. Aleksandrui su gulbe Liucija irgi sekėsi sunkiai.
Paskui Albertas papasakojo apie savo naują pomėgį - momentinę tapybą. Susodino visus į kompoziciją ir greitai nutapė. Tik per pusantros valandos. Vienas iš katinų neiškentėjo ir apsisiojo kilimą. Vėliau pats ir išvalė susigėdęs.

Paveikslas gavosi gražus, absraktus. Iš toliau žiūrint beveik galima atskirti žmonių kontūrus. Jį Albertas pagarbiai pakabino ant vinies prieš tai nukabinęs Aleksandro senelės laikrodį su gegute. Ir pasakė, kad čia dar viena jo kalėdinė dovana. Pirmoji buvo teptukų rinkinys pradedančiajam. Aleksandrui šis paveikslas labai patiko (bet senelės laikrodis visgi labiau). Jis prisiminė, kaip vieną kartą pats buvo nutapęs gaidį ir slapta pakabinęs didelėj miesto galerijoj. Visi žmonės grožėjosi tuo paveikslu, nes galvojo, kad jį nutapė didis tapytojas, o ne šiaip koks sandelių sargas. Švęsti draugai baigė vėlai. Valentas pasigyrė, kad atsinešė fejerverkų ir kad mielai juos susprogdintų. Bet jam visi paaiškino, kad fejerverkai labiau tinka naujiems metams, o ne Kalėdoms. Valento ši naujiena nepradžiugino. Kai visi išsiskirstė, jis vistiek išėjo į lauką iš iššaudė visus savo fejerverkus. Vienas įkrito jam į batą. Visa laimė, kad toks silpnas buvo, tik skylę kojinėj pradegino. Bet išgąsčio tai buvo ohoho!..

Rodyk draugams

Aleksandras ir jo elfai iš profsąjungos

2008-12-23

Aleksandro mieste, kaip ir visuose kituose, šiemet papuošė ne eglutę, bet kūgį. Jau trečius metus iš eilės, puošiamas ne medis, o geometrinė figūra (visur ta prakeikta matematika!). Aišku, gamtos draugai gali sakyti “tikra eglė užauga per dešimt tūkstančių metų, ir ją kirsti dėl vienų Kalėdų, kažkaip negražu prieš gamtą…”. “Gal tuomet reiktų vieną didelę augint mieste. Tegul visus metus auga, o per Kalėdas būna papuošta. Juk kaip gražu vasarą - kvepianti eglė vidurį miesto!…” - taip mąstė Aleksandras prieš užmigdamas. O užmigęs jis sapnavo Kalėdų išvakares ir, kad jis gyvena šiaurės ašigaly ir yra storas Kalėdų Senelis iš kokakolos reklamos. Ne tiek Kalėdų Senelis, kiek komercinis Santa Klausas. Žodžiu, jis su savo padėjėjais mažaisiais elfais krauna dovanas į roges ir abejoja ar tilps visos. Visgi viso pasaulio vaikai išsižioję laukia, o rogės tai daugiausiai šešių metrų ilgio…

- Žinau, kad turėčiau pats žinoti, bet priminkit, ar tikrai šitiek dovanų visiems užteks? - nedrąsiai paklausė Aleksandras elfų.

- Tu to klausi kiekvienais metais! - piktai atrėžė vienas.

- Senas pirdyla… - sumurmėjo kitas.

- Nu kas čia dabar? - nesuprato Kalėdų Senelis Aleksandras.

- “Atlyginimą išmokėsiu dar prieš Kalėdas, dar pridėsiu bonusų. Neišeikit, be jūsų nesusitvarkysiu.” - pradėjo mėgdžioti Aleksandro balsą trečiasis elfas.

- Aš negalvojau, kad šiemet dovanos tokios brangios. - pradėjo teisintis Aleksandras.

- Taigi mes patys jas padarėm!! - pradėjo choru šaukti visi elfai.

- O iš ko darėt?!! - nesusilaikė ir Aleksandras. - Medžiagas tai aš pirkau. Medis, plasmasė, klijai, spyruoklės visokios. Ką, jos ant medžių auga? Viskas iš “Senukų”, viskas už pinigus.

- “Ermitaže” pigiau… - nedrąsiai sumurmėjo kažkuris.

- Nepigiau. “Senukuose” man nuolaidą duodą. - paaiškino Aleksandras.

- Tai ką mums daryt?!! Namie trys vaikai alkani sėdi. Žmona net nebemiega su manim.

Aleksandrą truputį nupurtė, kai jis pagalvojo apie du elfus vienoj lovoj.

- Nežinau. Galim dovanų nedovanoti, o jas pardavinėti. - pasiūlė Aleksandras, žinodamas, kad tai suveiks.

Visi nutilo, pradėjo dairytis vieni į kitus. Iš kolonėlių pasigirdo graži kalėdų giesmė.

- Bet, Seneli, juk Kalėdos. Vaikai tikisi dovanų. Negi mes veltui PlayStation'us ir mobiliakus surinkinėjom? Tegul šiemet būna Kalėdos, kaip įprasta, o kitais metais jau teks suktis be mūsų. Mes jau seniai laiškus į profsąjungą rašinėjam.

Aleksandrui suspaudė širdį. Jis nežinojo ką daryti. Nuo jo priklausė ar tai bus paskutinės Kalėdos, ar dar ne. Kaip padaryt, kad visi liktų laimingi? Ir jam kilo puiki ir paprasta mintis…

Kai Aleksandas dar buvo jaunas Kalėdų senelis, jis dirbo televizijoje (čia vis dar sapnas) ir ten užmezgė daug naudingų pažinčių. Jis pasiskambino vienam pažįstamam prodiuseriui ir suorganizavo akciją “Išgelbėk Kalėdas”. Grojo daug gerų muzikantų. Ir Yva “grojo”, nors jos niekas nekvietė. Žmonės siuntė SMS'us ir priaukojo pusantro milijono. Vaikai gavo Kalėdų dovanas, o elfai - vėlavusius keturių mėnesių atlyginimus su dideliais bonusais. Pinigų dar liko ir kitų metų algoms.

Aleksandras pabudo pailsėjęs ir geros kalėdinės nuotaikos.

Su šventėm. Mielieji:)

Rodyk draugams

Aleksandras ir “sin2a + cos2a = 1″

2008-12-18

Šįryt Aleksandras prabudo ir nė iš šio nė iš to kažkodėl prisiminė trigonometriją. Žinot tą su sinusais, kosinusais, tangentais… Jei tik jis būtų tada mokykloj žinojęs, kad mokytis šitas nesąmones vienas bebrasmiškiausių dalykų pasaulyje… “Kam kimšti į galvą tai, ko niekada gyvenime neteks kažkur pritaikyti?” - nesupranta Aleksandras. Žinot, būdavo mokykloj vaikų kuriems vieni ar kiti keisti dalykai sekdavosi ir būdavo įdomūs. Trigonometrija nepatikdavo niekam. Jei paklaustumėte Aleksandro ar verta ją mokytis, jis ko gero atsakytų, kad geriau tas pamokas praleiskite besimokydami pinti krepšelius, lieti žvakes, remontuoti automobilius ar kokio kito amato. Tikrai bus naudingiau (šitie patarimai negalioja būsimiems profesoriams, matematikos mokytojams ir panašiems. Tie tegul mokosi, o normalūs žmonės trigonometrijos turėtų vengti).

Aleksandras net pabandė įsivaizduoti savo pokalbį su Trigonometrija. Jis ją įsivaizduoja kaip nedidelę poniutę su skrybėle. Ji kalba manieringu poniutišku balsu ir yra labai puošniai apsirėdžius. Jūs irgi ją taip įsivaizduokit, bet nepamirškit kad ji tik kažkokia ten matematikos šaka, o ne žmogus.

- Ojoj, Aleksandrai, tu tik pažiūrėk į mane, kokia aš įmantri. - sako Trigonometrija.

- Atstok, aš netoriu su tavim jokių reikalų turėt.

- Bet Aleksandrai, tau manęs gyvenime gali prireikti.

- Tikrai? Kada? - paklausė Aleksandras garsiai.

- Na, sprendžiant svarbius gyvenimo klausimus…

- Tu šneki nesąmones, tau reiktų psichologo pagalbos.

Tada Aleksandras pabandė įsivaizduoti kaip jie šnekėtųsi jei jis būtų psichologas.

- Kokios bėdos jus kankina? - klausia psichologas Aleksandras.

- Žmonės sako, kad aš niekam nereikalinga - verkšlena Trigonometrija.

- O jūs bandėt žūdytis? - klausia Aleksandras.

- Ne, gink dieve, tikrai nebandžiau.

- Pabandykit. Po to pas mane sugrįžkit. O dabar atleiskite, aš turiu svarbesnių pacientų. - tada Aleksandras pasisuka į duris ir sušunka, - užeikit Eiline Ponia iš Kauno. Pratęsim pokalbį apie jūsų nesveiką polinkį svarovskiams ir leopardams.

Aleksandrui smagu. Jis norėtų būti psichologu. Jis netgi nusipirko skelbimų laikraštį ir pažiūrės ar nėra tokio darbo pasiūlymo. O jei neras, atsidarys savo nuosavą kabinetuką. Vistiek be darbo sėdi.

Rodyk draugams

Aleksandras ir stebuklingas grybas

2008-12-12

Šiąnakt Aleksandras susapnavo visai nieko sapną. Vaikščiojo jis sau po mišką ir grybavo (realybėje tai jis nekenčia grybauti, nesupranta kas tie grybai - flora ar fauna). Švietė saulė, buvo šilta lapkričio pabaigos diena. Jis jau buvo prisirinkęs pilną krepšį visokiausių grybų ir staiga užmatė dar vieną. “Nu, dar vienas grybas tai tikrai nepamaišys” - mąsto Aleksandras ir pats stebisi, kad apskritai tuos grybus renka. Prieina jis prie to grybo, pasilenkia ir jau ruošiasi pjauti. O tas kad pradės cypti…

- Nepjauk! - rėkia grybas.

- Kas čia dabar?! - persigando Aleksandras.

- Aš esu stebuklingas grybas. Pasakyk man tris savo norus.

- Taip, aš dabar grybui savo norus pasakosiu. Paskui išpliurpsi dar kam. - vėl pasilenkė Aleksandras pjauti grybo.

- Ne ne, aš ne šiaip juos išklausysiu, aš juos išpildysiu. - pradėjo aiškintis grybas.

- Jei būtum stebuklingas, čia miške prie briedžio šūdo neaugtum…

- Tu turi patikėti… - mįslingai pasakė grybas.

- Nu, gerai, bandom. Mano pirmas noras, kaip ir visų kitų žmonių.

- Kad pasaulyje būtų taika? - pabandė atspėti grybas.

- Ne. Noriu mokėti skraidyti.

Paukšt! Aleksandrui ant galvos išdygo didžiuliai briedžio ragai.

- Ką čia darai dabar?!

Grybas pradėjo tyliai juoktis.

- Tyčiojies, šunsnuki?! Pradėjo pykti Aleksandras.

- Ne, aš pajuokavau, nepyk. - besijuokdamas ramino grybas.

- Tai panaikink tuos ragus. Kaip aš tau su jais skraidysiu?

Paukšt - Aleksandrui užaugo briedžio šikna su galinėm kojom. Dabar jis buvo panašus į kentaurą tik ne su jaučio šikna ir ragais, o su briedžio.

- Tu, padla! - suriko Aleksandras. Kaip matot, jis nejuokais supyko, nes šiaip, niekad taip nešneka.

Paukšt - ir pavirto jis jau pilnai briedžiu.

- Viskas - sako grybas - išpildžiau visus tris tavo norus.

Aleksandras taip įsiuto, kad išspardė tą prakeiktą grybą velniop. Galinėm kojom. Kai tik tą padarė, iš miško gilumos atėjo triušis Rabitas ir vilkas Vūlfas Kutenkis (kirtis ant “e”, ilgas, dešininis gal). Triušis neturėjo pavardės, o vilką visi vadino tiesiog Kutenkiu. Jis buvo gėjus ir tik triušis to nesuprato, todėl vis dar su juo trainiojosi.  Aleksandras pajuto, kad šituos gyvūnus jis jau pažįsta.

- Ką čia padarei stebuklingam grybui? - paklausė Kutenkis.

- Ir kam dar prišikai šalia? - pridėjo Rabitas.

- Čia ne aš. Čia jau buvo.

- Mes matėm, kaip tu jį spardėi.

- Grybą tai spardžiau aš, bet prišikta jau buvo anksčiau. - pasiteisino Aleksandras.

- A. - choru suprato Kutenkis ir Rabitas.

Visi trys gyvūnai dar kurį laiką stovėjo ir žiūrėjo vieni į kitus, kol Aleksandras nusprendė, kad jau gana ir prabudo. Štai kokie sapnai sapnuojasi, kai nueini miegoti privalgęs mėsos. Ne, tai nereiškia, kad mėsos valgyti visai negalima. Galima, tik ne prieš pat miegą.

P.S. Vilką Kutenkį ir triušį Rabitą tai atsiminkit, gali būti, kad jie nepaskutinį kartą pasirodo.

Rodyk draugams

O pas Aleksandrą žiema

2008-12-09

Aleksandro mieste (tame be pavadinimo, su metro ir tramvajais) ėmė ir prisnigo. Žiauriai daug prisnigo. Iš ryto žmonės po geras penkiolika minučių atkasinėjo savo mašinas. Kai kurie net ne savo atkapstė, teko iš naujo pradėti. Kai visgi atkapstė, suprato, kad jos ne traktoriai ir per tokį kiekį sniego nelabai gali pravažiuoti. Visi žmonės patapo žemiausia socialine grupe - pėsčiaisiais. Pėstieji vaikščiojo, kaip gandrai, nes sniego beveik iki kelių ir niekas nesiruošė jo valyti.

Aleksandras išėjo į lauką pasidžiaugti žiema. Dauguma vaikų irgi džiaugėsi ja, nes nusigauti iki mokyklos nebuvo jokių galimybių. Kieme jis jau rado pristatyta kokių dvylika besmegenių. Vienas buvo didelės varpos formos, kitas su papais (papai paremti pagaliais, nes per sunkūs, kad patys laikytųsi), trečias, įdomesnis besmegenis, buvo - meška. Dar buvo ežys su morkom vietoj spyglių ir balta gulbė. “Ką gi, čia jau kažkas padirbėjo už mane” - pagalvojo Aleksandras ir išėjo į miestą.

Mieste chaosas, kaip per gėjų paradą. Visi žmonės palikę automobilius namuose, pėsti skuba į darbus, griūna, kiti lipa ant pargriuvusių, žodžiu, fizinė komedija. Dar lyg tyčia saulė šviečia, tai visi nuo balto sniego smarkiai nieko nemato, dar labiau griuvinėja. “Kažin kuo dabar gatvių tvarkytojai užsiėmę?” - pagalvojo Aleksandras. O tie negali išeit iš namų, durys aklinai užsnigtos. Aleksandras galvojo, kad dėl krizės visi dirbantys žmonės jau atleisti. Ir sėdi be darbo, bankams užstatytuose namuose. Bet pasirodo, kad dirbančių dar labai nemažai liko, kitaip nebūtų tiek skubančių ir griuvinėjančių.

“Reikia džiaugtis kiekviena snaige, nes dar pora metų ir mes jas matysim, kaip šuo savo penktą koją…” - taip galvoja Aleksandras apie žiemą, netyčia ne tą patarlę pritaikęs.

Rodyk draugams