BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Kovas, 2009

Didžiausia katinų šmaikštuolių išdaiga…

2009-03-19

Šį šeštadienį, kai buvo trumpam pavasaris atėjęs, Aleksandras išsivarė dviratį, įsisodino apuoką Galilėjų (į krepšį prie vairo) ir numynė į savo sodą. Juk žadėjo Galilėjų su katinais supažindint. Atvažiavo jiedu į sodą, užėjo į namelį ir iškart abu pajuto keistą kvapą. Netgi, galima sakyti, smarvę. Abu pradėjo ieškoti iš kur ji sklinda. Pasirodo iš rūsio. Aleksandras tyliai atidarė duris, iš ten pliūptelėjo karštis ir dar didesnė smarvė. Jis palipo kelis laiptukus žemyn ir sustingo. Rūsy jo laukė pati naujausia ir kol kas didžiausia katinų šmaikštuolių išdaiga. Neaišku kaip, kokiais būdais, bet jie Aleksandro sodo namelio rūsiuke sugebėjo atverti pragaro vartus. Ore tvyrojo sieros ir apsvilusių sielų “aromatai”.

Žiūri Aleksandras, ant bulvių sėdi kažkokia apsvilus pusiau permatoma dūšelė ir rūko cigaretę. Įsižiūrėjo geriau, ogi Hitleris, kad jį kur! Rūko, užsisvajojęs į priekį žiūri, matyt, apie gyvenimą mąsto. “Ant mano bulvių sėdi Hitlerio vėlė” - konstatavo Aleksandras sau mintyse. Galilėjus stovėjo keliais laiptukais aukščiau ir pamojo sparnu tarsi norėtų kažką Aleksandrui pasakyti. Aleksandras pasilenkė prie Galilėjaus.

- Čia Gitleris? - tyliai paklausė jisai.

- Hitleris, taip.

- Galiu jį išgąsdint?

- Išgąsdink.

Galilėjus tyliai nušokavo dar pora laiptelių žemyn. Hitlerio dūšia net neįtarė, kad ji rūsy ne viena.

- HITLER, RAUSS!!! - suriko Galilėjus.

Tas taip krūptelėjo, kad net cigaretę įtraukė gerklėn ir užspringo. Kad puolė bėgt. Koja užkliuvo už vielų kažkokių, kaip dribo ant žemės, atsistojo ir šiaip ne taip, keturiom įbėgo pro vartus vidun. Vartai užsivėrė, o bjaurus kvapas greitai išsisklaidė.

Aleksandras su Galilėjum tiek kvatojosi, kad vos neapsisisiojo. Bet katinai šmaikštuoliai dar atsiims už šitą pokštą - jeigu nuo tų amžinųjų pragaro liepsnų būtų namelis užsidegęs…

Rodyk draugams

(Ne)sergantis Valentas

2009-03-08
Nusprendė Aleksandras užeiti pas seniai matytą draugelį Valentą. “Maž vėl bus apsiženijęs ar kokią naują maniją susigalvojęs” - mąstė Aleksandras skambindamas į duris. Valentas jas atidarė susisukęs į “adijalą”, vienoj rankoj laikydamas nosinę, kitoj arbatos puodą. Orumo veide nesimate.

- Gripas? - paklausė Aleksandras.

- Gripas… - patvirtino Valentas.

Aleksandras išsivyniojo savo aukštą megztinio apykaklę, kad ji jam uždengtų nosį ir burną.

- Gerai, kad atėjai. Sveikas esi?

- Na, lyg ir sveikas. O ką?

- Pasimatuok temperatūrą.

- O kam?

- Nu pasimatuok, paskui pasakysiu.

- O termometras nuplautas?…

- Oi tu, higiena….

Valentas nuėjo nuplauti termometrą. Aleksandras pasimatavo temperatūrą. Padavė termometrą Valentui.

- Cha! Taip ir galvojau. - nudžiugo Valentas.

- Tai gal ir man paaiškinsi.

- Tavo temperatūra 37 ir du. Kaip ir mano.

- Tai ką, ir aš sergu? - sunerimo Aleksandras.

- Ne, reiškia, termometras grybą pjauna. Aš jau gydaus kokią savaitę, o kaip nekrenta taip nekrenta. Pasirodo, jau seniai sveikas buvau. Nes ir paštininkui tiek pat rodė, ir kaimynei. Ir tau dabar 37 ir 2. Reiškia aš sveikas. O kad gydaus, kad gydaus, kaip koks lochas…

- Matai, kaip kartais technika apgauna. Sveikas žmogus niekad temperatūros nesimatuoja tai ir nežino ar gerą termometrą turi… - štai kaip protingai viską apibendrino Aleksandras. Valentas buvo per daug užsiėmęs džiaugsmu ir neišgirdo.

Rodyk draugams

Aleksandras grįžta į sandelius

2009-03-04
Sėdėjo Aleksandras darbe, vartė knygą apie lėktuvus, klausėsi muzikos
ir laukė klientų. Galilėjus tuo metu pats su savimi žaidė šaškėm.
Vakarais jį Aleksandras pamoko žaisti ir šachmatais, bet jam dar
sunkiai sekasi. Nėra ko norėti, visgi paukštis. Žodžiu, draugai ramiai
sau leido popietę, ko nesulaukė kliento, o gal reiktų sakyti, svečio.

- Sveikas, Aleksandrai, ieškojau tavęs visur. Kada mobilų įsigysi? - pasisveikino buvęs sandelių viršininkas.

- Sveiki. Įsigysiu, kai jie nustos radiaciją spinduliuoti, ne viduramžiai gi. - linksmai atsakė Aleksandras.

- Teisingas požiūris. Tai psichologas esi, matau. Kaip sekas, nepasiilgsti sandelių?

- Neblogai, neblogai sekas. Užeina vienas kitas nelaimingas žmogelis,
papasakoja apie save, įdomu visai. O sandelių tai, tiesą sakant, net
labai pasiilgstu. Patikdavo man ten.

- Tai gal nori grįžti?

- Kaip tai grįžti? - nesuprato Aleksandras.

- Aš atstačiau sandelius, supratau, kad negaliu kitaip. Matyt esu šitam bizniui sutvertas. Ai beje, išsiskyriau su žmona.

- Išsiskyrėt? Vėl?

- Jinai mane paliko, kai tik supleškėjo sandeliai. O kad draudimas mane
padarė pusiau milijonierium tai nežino, sėkmingai nuslėpiau.

- Šiaip, žinokit, gal ir sugrįžčiau, bet tik, jei leistumėt atsinešti Galilėjų. - pasakė Aleksandras.

- Kas tas Galilėjus?

- Apuokas. Va šitas. - parodė Aleksandras.

- Laba diena. - pasisveikino Galilėjus ir staigiai susiėmė sparnu už snapo, jam gi negalima kalbėti prie kitų žmonių.

Buvęs Aleksandro viršininkas net pabalo.

- Ar jis kątik su manim kalbėjo, ar man jau senatviniai marazmai prasideda?

- Būtent todėl aš ir prašau jo nekalbėti prie žmonių. - piktokai žiūrėdamas į Galilėjų pasakė Aleksandras.

- Ai, bendrai ko aš čia stebiuos. Visad buvai keistuolis, tai ir tavo draugai tokie pat. Tai ar ateisi pirmadienį į darbą?

- Ateisiu. - sutiko Aleksandras.

Palydėjo savo buvusį/vėl esamą viršininką iki durų, atsisveikino ir laimingas grįžo prie stalo.

- Tai neištvėrei? - sarkastiškai paklausė jis Galilėjaus.

- Aš labai atsiprašau. - atsiprašė apuokas.

- Tiek to, nieko blogo neatsitiko. Eisim pirmadienį į mano seną darbą.

- Aš ten galėsiu skaityti knygas?

- Tu ką, ir skaityt jau išmokai! - nustebo Aleksandras.

- Truputį. Iki dešimties.

Aleksandras atsiduso, nusišypsojo ir paglostė didelę Galilėjaus galvą.

Rodyk draugams