BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Balandis, 2009

Nešvankus NSO virš miesto

2009-04-22
Aleksandras užėjo šiandien pas Valentą. Durų niekas neatidarė, tai jis pats įėjo vidun.

- Aš čia balkone! - išgirdo Aleksandras Valento balsą greičiausiai iš balkono. Jis skambėjo kažkaip neramiai…

Aleksandras nuskubėjo į balkoną. Ten stovėjo Valentas ir fotografavo štai ką:

- Tu Aleksandrai viską žinai. Pasakyk man kas čia per ch***ia skrenda?

- Ką aš žinau, panašu į didelį pimpalą.

- Nu, aš ir sakau… Ateiviai gal čia kokie iškrypę?

O iš tikrųjų tai toks blogerių talismanas, kuris keliauja per autorių rankas ir netikėtai atkeliavo pas mane. Visą šitą keistą dalyką pradėjo šis žmogus, o aš jį gavau iš šio. Sako, kad jis atneša laimę… Kadangi aš laimės atnešimais nelabai tikiu, priėmiau šį daiktą tiesiog dėl smagumo. Stovi dabar ant stalo. Po trijų dienų perduosiu jį kitam blogeriui, kurio blogas man patinka.

Rodyk draugams

Aleksandras pas dantistę

2009-04-21

Prieš keletą dienų Aleksandras pajuto, kad jam maudžia dantį. Nuo to įkyraus skausmo Aleksandras pasidarė nervingas ir piktas. Vieną kartą net apšaukė vargšą apuoką Galilėjų, kai tas netyčia išpylė savo kakavą. Jis juk paukštis, neturi delnų puodeliui tvirtai suimti. Būtent tada Aleksandras ir nusprendė, kad reikia eiti pas dantistę. Jo gatvėje, jos net dvi. Nuėjo pas pirmąją. Jos kabinetas vadinosi “Stomatologijos kabinetas”. Paskambino į duris, ir jas atidarė į kontrolierę panaši boba su šiek tiek kruvinu, kažkada buvusiu baltu chalatu. Bėgti jau buvo per vėlu… Ačiū dievui, kad negalėjo jo priimti iš karto ir siūlė ateiti pirmadienį. Aleksandras primelavo, kad kaip tik pirmadienį eina į šaškių turnyrą teisėjauti. Tuomet daktarė jam davė savo lapelį ir pasiūlė paskambinti vėliau. Aleksandras džiaugėsi ištrūkęs iš to tamsaus kankinimo kambarėlio ir iškart atėjo pas kitą daktarę kurios kabinetas vadinosi labai patraukliai - “Dantukų fėja”. Ten jam duris atidarė ne pati daktarė, o jos padėjėja. Ji vilkėjo geltonu chalatu su mažom juodom varnytėm. Daktarė irgi buvo su tokiu pačiu. Aleksandrui tai labai patiko, jis norėjo apžiūrėti visus tų varnyčių nuotykius, nes jie buvo skirtingi ir smagūs. Jam maloniai pasiūlė ateiti kitą dieną iš ryto (ne varnyčių pažiūrėt, o dantų taisytis, jei ką).

Jis atėjo. Atsisėdo, išsižiojo, tuomet jo paklausė ar reikės nuskausminančių. Aleksandras atsakė, kad
dar nežino ar skaudės, ji juk dar nieko nepradėjo jam daryti. Daktarė nuramino, kad skaudės… Jis šiaip yra “į tėvą” - jautrus skausmui, todėl nuskausminančių neatsisakė. Dar paklausė ar negalėtų jam nuskausminti tos
vietos prieš duriant adatą su tikraisiais nuskausminančius. Jam atsakė, kad ne, suleido vaistų ir paliko keletui minučių “kol atšals”.

“Kai atšalo”, daktarė sugrįžo ir įniko į darbą visai valandai. Gręžinėjo, klijavo kažką. Aleksandras
pradėjo snausti ir galvoti, kad toks seilių siurbliukas jam praverstų namų ūkyje. Jis juo iš visokių smulkių plyšių savo išmėtytas konstruktoriaus detales išrankiotų. Daktarė darbą baigė, Aleksandras susimokėjo ir su lygiai taip pat skaudančiu dantimi išėjo namo. Bet bent jau buvo viltis, kad turėtų nustoti…

Grįžęs rado Galilėjų skaitantį seną “Žmonių” žurnalą. Tas pasiteisino, kad čia gulbės Liucijos. Ji jam tik paskolino prie išskrisdama į Egiptą. Išskrido prieš porą savaičių. Kai visi normalūs paukščiai grįžo, tai jinai išskrido. Nėra labai protingas paukštis… Grįš tik rudeniop. Aleksandras susimąstė, kodėl išvis su ja gyvena.

Rodyk draugams

Netikęs balandžio pirmos pokštas

2009-04-03

Per kiekvieną balandžio pirmą, Aleksandras stengiasi aplankyti kuo
daugiau draugų ir juos vienaip ar kitaip apgauti.
Kadangi Valentas yra ne tik draugas, bet dar ir kaimynas, tai jis
Aleksandro vizito sulaukia pats pirmas. Šiemet jis ir pats buvo
pasiruošęs…

- Sveikas Valentai, užėjau pasiimti savo senųjų kelnių, kurias buvai
man paskolinęs, paskui man jas atidavęs, o dar vėliau iš manęs
pats pasiskolinęs.

- Čia kurias taip?

- Tas velvetines, rudas.

- Nepamenu tokių.

- Su balandžio pirma! Apgavau tave naivuoli tu, nėr jokių kelnių.

- Nelabai pasiruošęs šiemet…

- Neturėjau laiko, mokiau Galilėjų šachmatais žaist.

- Kas tas toks?

- Mano kalbantis apuokas.

- Ai gerai, antrąkart nebeapgausi. Eikš į virtuvę, atsidaryk šaldytuvą pasiimk alaus, ar pieno, ką tu ten mėgsti.

- Tai kad dėkui, nelabai noriu.

- Baik tiktai, vaišinkis.

- Ne, rimtai nenoriu. Ačiū.

- Nu, tada man paduok butelaitį, aš noriu. - paprašė Valentas šalia šaldytuvo stovėdamas arčiau už Aleksandrą.

Aleksandras jau anksčiau suprato kame reikalas ir pasiruošė pačiam blogiausiam. Priėjo prie šaldytuvo ir staigiu judesiu jį atidarė. O ten sėdi maždaug 9-11 metų berniokas. Visas pamėlęs, ant nosies varvekliai kabo, dreba, kaip lapas.

- Ką tu darai, žioply? Tu gi turėjai iššokt! - truputį pyktelėjo Valentas.

- Kas jis toks? - paklausė Aleksandras.

- Sesers vaikas, atostogauja dabar pas mane.

- O kiek laiko jis čia tupi?

- Nu, nuo ryto. Tu gi visad iš pačio ryto ateidavai.

- Galėjai gi bent šaldytuvą išjungt… - pamokė Aleksandras.

- Aha, man paskui alus suges.

Draugai, dar kurį laiką aiškinosi, vaiką įmetė į šiltą vonią, tas atšilo, visi liko laimingi ir sveiki. Štai koks balandžio pirmos nuotykis nutiko Aleksandrui šiemet.

Rodyk draugams