Neblogas Aleksandro blogas

Aleksandras susimąstė kiek gi jis turi draugų. Tikrų, gerų draugų. Valentas jau seniai nebe, vaikystėj tik buvo. Albertas išvis nenori su niekuo bendrauti. Broliai Slavomiras su Miroslavu, tik viens su kitu ir draugauja. Žodžiu, sėdėjo Aleksandras balkone ir jautėsi vienišas. Pagalvojo, o kaip būtų, jei įdėtų į laikraštį skelbimą. Taip ir padarė. Paskambino į redakciją, padiktavo skelbimo tekstą, savo telefono numerį ir laukė toliau. Kažkaip netikėtai greitai sulaukė skambučio į savo laidinį telefoną (mobilaus Aleksandrui nereikia).

- Sveiki, ar čia jūs ieškote draugo? - paklausė jaunas vyriškas balsas.

- Taip aš. - atsakė Aleksandras.

- Nu, tai tau visai žopa. - tada pasigirdo keletas skirtingų besijuokiančių balsų ir pašnekovas padėjo ragelį.

“Jei būčiau skelbime parašęs “Paskambinkite ir pasakykite, kas man yra”, tada toks skambutis būtų kaip tik. O dabar…”

Daugiau skambučių Aleksandras nesulaukė. Išėjo į lauką. Nuėjo į parką. Atsisėdo ant suoliuko, ant kurio jau sėdėjo kitas jaunuolis ir žiūrėjo į savo rudą šunį.

- Labas, mano vardas Aleksandras.

- Dabar yra puse septynių, o rūkyt aš neturiu. - atsakė jaunuolis.

- …dėkoju už laiką. O rūkyt neprašiau.

- Tai ko tada nori?

- Susipažint.

- Aš ne gėjus.

- Aš irgi ne.

- Tai kame reikalas? - piktokai paklausė jaunuolis.

- Ai… - atsiduso Aleksandras. Jaunuolis nuėjo.

“Pasirodo su žmonėm susipažinti ne taip ir paprasta. Matyt man reikia, kaip Valentui, įsivesti tą internetą… Ten gi, sakė, šimtai draugų. Tik visi skaitmeniniai ir netikri…” - mąstė Aleksandras.

Vėliau liūdnas parėjo namo. Dar bandė gatvėj su pora žmonių susipažinti, bet vienas pagrasino iškviesiąs policiją, o kitas pabėgo.

- Kas tau yra, ko toks liūdnas grįžai? - paklausė Galilėjus Aleksandro.

Ir Aleksandras suprato, kad va šitas, juokingas kalbantis apuokas, su kuriuo jis gyvena, ir yra jo draugas. Nes jam rūpi.

Rodyk draugams