BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Draugai

Aleksandras susimąstė kiek gi jis turi draugų. Tikrų, gerų draugų. Valentas jau seniai nebe, vaikystėj tik buvo. Albertas išvis nenori su niekuo bendrauti. Broliai Slavomiras su Miroslavu, tik viens su kitu ir draugauja. Žodžiu, sėdėjo Aleksandras balkone ir jautėsi vienišas. Pagalvojo, o kaip būtų, jei įdėtų į laikraštį skelbimą. Taip ir padarė. Paskambino į redakciją, padiktavo skelbimo tekstą, savo telefono numerį ir laukė toliau. Kažkaip netikėtai greitai sulaukė skambučio į savo laidinį telefoną (mobilaus Aleksandrui nereikia).

- Sveiki, ar čia jūs ieškote draugo? - paklausė jaunas vyriškas balsas.

- Taip aš. - atsakė Aleksandras.

- Nu, tai tau visai žopa. - tada pasigirdo keletas skirtingų besijuokiančių balsų ir pašnekovas padėjo ragelį.

“Jei būčiau skelbime parašęs “Paskambinkite ir pasakykite, kas man yra”, tada toks skambutis būtų kaip tik. O dabar…”

Daugiau skambučių Aleksandras nesulaukė. Išėjo į lauką. Nuėjo į parką. Atsisėdo ant suoliuko, ant kurio jau sėdėjo kitas jaunuolis ir žiūrėjo į savo rudą šunį.

- Labas, mano vardas Aleksandras.

- Dabar yra puse septynių, o rūkyt aš neturiu. - atsakė jaunuolis.

- …dėkoju už laiką. O rūkyt neprašiau.

- Tai ko tada nori?

- Susipažint.

- Aš ne gėjus.

- Aš irgi ne.

- Tai kame reikalas? - piktokai paklausė jaunuolis.

- Ai… - atsiduso Aleksandras. Jaunuolis nuėjo.

“Pasirodo su žmonėm susipažinti ne taip ir paprasta. Matyt man reikia, kaip Valentui, įsivesti tą internetą… Ten gi, sakė, šimtai draugų. Tik visi skaitmeniniai ir netikri…” - mąstė Aleksandras.

Vėliau liūdnas parėjo namo. Dar bandė gatvėj su pora žmonių susipažinti, bet vienas pagrasino iškviesiąs policiją, o kitas pabėgo.

- Kas tau yra, ko toks liūdnas grįžai? - paklausė Galilėjus Aleksandro.

Ir Aleksandras suprato, kad va šitas, juokingas kalbantis apuokas, su kuriuo jis gyvena, ir yra jo draugas. Nes jam rūpi.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (17) | “Draugai”

  1.   milky rašo:

    tikra teisybė ;]

  2.   KitokiaFeja rašo:

    Mjo… vienas keisciausiu patirtu mano jausmu, stoveti minioje ir jaustis vienisai.. labai vienisai..
    O skaitmeniniu technologiju pasaulyje pradeti pazinti nuo uzkalbinimo gatveje, ar siaip realybej, tikimybe kasdien vis mazeja.. Ir nezinau kiek tai gerai, kiek blogai.. (+1)

  3.   Zarra rašo:

    Nepagražinta realybė.

  4.   Karolis484 rašo:

    Pažystamas jausmas, kai būni vienišas minioje. Liūdna, bet dalinai ir gražu. Teisybė:)

  5.   nagerai rašo:

    kai nori pabūt vienas, geriausia eiti į judrią gatvę (pvz Laisvės alėja ar Gedo prospektas), atsisėsti ant suoliuko ir sėdėti. Garantuoju kad nei vienas žmogus tavęs neužkalbins…

  6.   KitokiaFeja rašo:

    .. nebent esi simpatiska mergaite su neilgu sijoneliu…

  7.   Punktyras rašo:

    Tai jau taip. Simpatiškos trumpasijonės vienos būna retai. Bet tai nepadeda būti ne vienišai.
    Liūdnas įrašas. Beveik kaip „Ežiukas rūke“

  8.   donnervetter rašo:

    Graudinanciai keliantis sypsena

  9.   Martynas rašo:

    Gal čia tik Lietuvoj taip? Gal žmonės amerikoj vis dar susipažįsta baruos?

  10.   -iras rašo:

    Ale koks grazus irasas, nors ir liudnas sikart. Kazkada man irgi teko patirti ta jausma (nors eksperimentu visosiose erdvese neatlikau:]). Ir pabaiga labai patiko. O siaip visai geras jausmas dideliame ar svetimame mieste tas vienumas, svetimumas visiems - kelionese juo labai dziaugiuosi. Nors kai keleta kartu per metus parvaziuoju i gimtaji kaima, gera matyt: cia dede Adas pravaziavo, cia kaimyne teta Jane, o cia mano mokytoja gatve eina, o pasisveikini i miesteli atvaziaves desimt kartu. Ir dar - kiek kartu manes mieste klausia “ar galiu truputi Jus sutrukdyti/ar galiu su Jumis pasikalbeti?”, zmones arba klausia kelio, arba pradeda abejoniu keliancia istorija apie tai, kad jam truksta pinigu parvaziuoti namo, nes pavoge pinigine arba neseniai teisejo is kalejimo. Siaip didele laime susirasti draugu tarsi netycia ir netgi suvokti, kad jie ir anksciau buvo visai netoliese. Aciu uz grazu irasa.

  11.   Maras rašo:

    Geras, šiltas ir optimistinis, visai neliūdnas, tik kiek melancholiškas įrašas. Kartais ieškome to, kas visai šalia.

  12.   Aiste rašo:

    Puikiai atspindi dabartinę padėtį, visuomenės vertybes. Gražu.

  13.   Edvinas rašo:

    Nu

  14.   Ieva.J rašo:

    Dažnai nepastebime to kas šalia :) smagu kad Aleksandras visgi pamate Galileju.

  15.   macee rašo:

    kaip mieeela :}

  16.   giedre rašo:

    dvigubas malonumas:
    - is samojingo kalbos stiliaus skaitant
    - del minciu ir asociaciju kilusiu perskaicius(visada l. apsidziaugiu, kai pavyksta uzciupti, mano supratimu, gilesne potekste:D )

    P.S. kazkodel prisiminiau l. vaikysteje megta knyga “Panama labai grazi” ir lape is “Mazojo princo”

  17.   kalakutas rašo:

    LABAI GERAI PRIES MIEGA PASKAITYTI IR NUO SEDEJIMO PRIE PC SANDIEN PAILSETI, PAMASTYTI. MENINKAS, TALENTINGAS TADAS VIDMANTAS, MALADIEC

Rašyk komentarą