Neblogas Aleksandro blogas

Sėdėjo Aleksandras vien tik su šortais namuose, braukė prakaitą nuo kaktos ir skaitė knygą apie kažkokio tai vyro nepavydėtinai prastą gyvenimą. Skaitė ir galvojo: “daugiau iš Alberto knygų nesiskolinsiu. Visad viskas blogai tų knygų herojams…” Galilėjus tupėjo ant palangės prie atidaryto lango ir karts nuo karto giliai atsidusdavo. Jį tas karštis irgi iš proto vedė. Staiga kažkas trumpai skambtelėjo į duris. Aleksandras tingiai atsistojo ir nuėjo jas atidaryti. Ten stovėjo seniai matytas Valentas.

- Aleksandrai, kiek pas tave laipsnių namie? - paklausė Valentas.

- Kai paskutinį kartą žiūrėjau, tai trisdešimt rodė.

- Ar galiu pas tave bet keletą minučių pasėdėti, atvėsti šiek tiek?

- O kiek pas tave?

- Pas mane trisdešimt devyni.

- Nu užeik, atvėsk.

Valentas užėjo į kambarį ir atsisėdo į fotelį.

- Kodėl šitas fotelis toks šlapias ir vėsus? - paklausė jis nustebęs.

- Todėl, kad prieš tai aš jame sėdėjau, prakaitavau. Dabar matyt atvėso… - atsakė Aleksandras.

Įprastai Valentas būtų šokęs iš vietos ir greičiausiai riebiai nusikeikęs, bet šį kartą jis tepasakė kažką panašaus į “et” ir liko sėdėti vietoj. Aleksandras atsisėdo ant sofos.

- Tai kas naujo? - paklausė Aleksandras Valento. Mat seniai jį matė.

- Nieko. Taip karšta, kad negaliu dirbt nieko. Dabar man aišku, kodėl Afrikoj vien varguoliai gyvena, gi karšta, kur ten dirbsi ką nors. Tik skursti ir belieka…

- Kad tu ir taip nelabai ką dirbi… - pastebėjo Aleksandras.

- Tiesa, tiesa…

- Tik neįsižeisk, bet iš ko tu, Valentai, gyveni? - susidomėjo Aleksandras.

- Man buvus žmona alimentus moka.

- Taigi tu neaugini vaikų.

- Tai ką? - nesuprato Valentas.

- Taigi alimentai vaikams skirti būna.

- Ne, man atrodo, kad nebūtinai. - pasimetė Valentas.

- Nu tikrai taip, žinok.

Valentas minutėlę pamąstė.

-  Tu tik jai nesakyk, nes aš tada be vargo įtikinau, kad ji man turi mokėti. Nes nu rimtai galvojau, kad turi.

- Nebijok, nesakysiu.

Aleksandras prisiminė, kad Valento buvus žmona su kuria jis buvo susituokęs lygiai dvi savaites, nebuvo apdovanota protu. Viskuo kitu buvo, bet štai protu nelabai… Kaip ir pats Valentas. Aleksandras pažiūrėjo į Galilėjų. Tas tupėjo nusisukęs, žiūrėjo pro atvirą langą ir vos tvardėsi nesijuokęs. Jį visad Valento gyvenimo istorijos labai pralinksmina. Aleksandras irgi nusišypsojo. Bet labiau ne iš istorijos, o iš to, kad Galilėjus sėdėjo tyliai, tvirtai uždaręs snapą, o iš to juoko jam net ašara riedėjo - jam taip buvo juokinga.

Šiąnakt Aleksandras sapnavo, kad stovi ant kažko šalto, o aplink jį vien baltas rūkas tvyro. Staiga iš rūko išlenda avis ir sako jam:

- Baaaa…

- Kas? - nesuprato aleksandras.

- Baaaalta baaalta, kur dairais. - patikslino avis.

- Kas tu tokia? - paklausė Aleksandras.

- Aš esu šios snaigės saugotoja. Mano darbas prižiūrėti, kad ji ant žemės nukristų sveika. - pasakė avis ir mirktelėjo dešine akim.

Aleksandrui pasidarė labai jau viskas keista ir jis peršoko į kitą sapną. Kitame sapne veiksmas vyko pelkėje.

- Aleksandrai! - išgirdo jis šauksmą.

Aleksandras pradėjo dairytis. Šiek tiek toliau pamatė vilką Vūlfą Kutenkį mojuojantį letena. Aleksandras nuskubėjo prie jo.

- Aleksandrai, pagelbėk!

- Kas vėl?

- Rabitą įtraukė pelkė - susijaudinęs paaiškino Vūlfas Kutenkis.

- Tai nelabai jau kuo ir bepadėsi…

- Tai ne visą, iki pusės tiktai, žiūrėk.

Aleksandras pažiūrėjo pelkės pusėn. Ten abiem letenom mojavo Rabitas.

- Greičiau -rėkė Rabitas iš pelkės - mane žiauriai uodai kanda!

- O kaip čia taip atsitiko? - paklausė Aleksandras Vilko.

- Aš jį įmečiau. Jis man pradėjo priekaištauti, kad baliuose aš jo nesupažindinu su kitais žvėrim. Susiginčyjom, susinervinau ir įmečiau. Dabar gailiuosi…

Aleksandras pradėjo dairytis ir galvoti, kaip galėtų tą nelaimėlį Rabitą ištraukti. Šalia pelkės krašto pamatė jauną medelį. Pribėgo prie jo, pasikvietė Vilką ir pradėjo tą medelį lenkti link Rabito.

- Lenk medį, kol jaunas…- nevykusiai papokštavo Kutenkis ir slapta pažiūrėjo į Aleksandrą ar tam juokinga. Aleksandrui buvo truputį juokinga, bet jis to neparodė.

Medelis nulinko iki pat Rabito, tas tvirtai įsikibo ir Aleksandras su Vūlfu lėtai atlenkė medelį atgal (visi žino, kas būtų buvę, jei jie būtų tiesiog paleidę - Rabitas būtų nulėkęs į miško glūdumą…) Dabar Rabitas kabojo medelio viršūnėj.

- Nukelkit mane, prašau. Čia uodai dar labiau kanda.

- Tai šok gi žioply! - suriko susinervinęs Kutenkis.

- Aha, dar koją išsisuksiu.

- Aleksandras tave pagaus. - pasakė Kutenkis.

- Negaudysiu aš jo, jis gi šlapias ir murzinas.

- Nu tai aš pagausiu.

Rabitas susikaupė ir šoko. Kutenkis jį pagavo. Pagavęs šiek tiek palaikė, kažką pagalvojo ir vėl įmetė į pelkę.

- Kodėl taip padarei?! - nustebo Aleksandras.

- Prisiminiau, kaip jis man priekaištavo ir vėl susinervinau. - paaiškino Vūlfas -  Dabar vėl gailiuos… Padėsi ištraukt?

Aleksandras prabudo, nes nemėgsta tų pačių dalykų kelis kartus sapnuose daryti. “Susitvarkys ir patys, juk pamokiau kaip” - ramino jis save, nes vis tik jautėsi kažkiek atsakingas už Rabitą. Jis juk Aleksandro vaizduotės vaisius.

Sėdėjo Aleksandras naktį sandėliuose, saugojo juos ir galvojo apie savo vaikystę…

Būdamas dar, palyginus, pyplys, jis lankė chorą. Vaikystė jam buvo savęs ieškojimo metas, todėl jis visokius būrelius lankė vieną po kito ir po kelis. Choras buvo vienas iš daugelio. Aleksandras buvo ramus ir protingas vaikas, todėl nerasdavo bendros kalbos su kvailais ir aktyviais vaikais. Vienas toks, būsimasis banditas (nežinia, kaip jis atsidūrė chore) vieną kartą nuskriaudė Aleksandrą. Jo vardas buvo Renatas. Jis buvo gal dviem metais vyresnis ir visa galva didesnis už jį. Aleksandras grįžo namo nusiminęs, užsidarė kambaryje ir skaitė apie dinozaurus, kad nusiramintų. Mamai nieko nesakė, nes žinojo, kad jai pasakius, ji eis aiškintis su ano vaiko mama ir pridarys dar daugiau bėdos…

Praėjo kelios savaitės. Aleksandras susirgo kažkokia liga. Galbūt tai buvo gripas, gal kažkas panašaus. Aleksandras niekad nepamiršdavo jam padarytų skriaudų (vėliau iš to išaugo), todėl paėmė vaflinį saldainį “Ananasas”, atsargiai nulupo popierėlį, nuėmė viršutinę dalį su šokoladu ir tarp tų vaflių prikosėjo tiek, kad nebūtų per mažai. Netgi snargliuką vieną ten padėjo… Vėliau tą saldainį sulipdė į jo pirminę būseną, suvyniojo atgal į popieriuką, pasiėmė dar kelis ir išėjo į repeticiją. Pats jau buvo beveik pasveikęs, bet labai puikiai nesijautė.

Atėjęs į repeticiją, jis išsitraukė iš kišenės tuos kelis saldainius ir pradėjo demonstratyviai valgyti geruosius. Ilgai laukti ar siūlyti nereikėjo… Renatas pats atėmė likusius saldainius iš Aleksandro ir godžiai surijo. Aleksandras su malonumu stebėjo kvailąjį Renatą, ėdantį šlykščiai užkrėstą saldainį…

Aleksandras repeticijoje nedalyvavo, išėjo namo toliau sveikti. O kai pasveiko, ir sugrįžo į repeticijas, Renatas nesirodė dar tris savaites, nes matyt turėjo silpną imunitetą… Sugrįžęs į repeticijas Renatas dar kurį laiką buvo paliegęs ir be nuotaikos, todėl prie Aleksandro nelindo. O dar po mėnesio choro vadovė, pasiūlė Renatui daugiau neateiti, nes jam prasidėjo balso mutacija. Žinoma tie dalykai nesusiję, bet Aleksandras galvojo, kad čia jo nuopelnas ir labai džiaugėsi.

Štai taip, ne itin subtiliai, bet labai suktai Aleksandras atkeršijo savo skriaudėjui - vaikui be proto, Renatui.

2009 metai, saikingai vėsi rudens diena, miškas.

Aleksandras labai mėgsta grybauti. Pačių grybų taip nemėgsta, kaip grybauti. Vaikšto, kvėpuoja, galvoja. Mieste irgi galima visą tai daryti, bet miške jam labiau patinka. Šiandien į mišką jis pasiėmė ir Galilėjų.  Tas skraidžiojo, kalbino miško gyvūnus, nuo kai kurių netgi bėgo. O Aleksandras vaikštinėjo ir rinko grybus. Ir slapta tikėjosi, kad sutiks vilką Vūlfą Kutenkį ir triušį Rabitą (čia tie iš Aleksandro sapnų). Šių gyvūnų jis, žinoma, nesutiko, bet užtai miške rado mirčiai paliktą, apipuvusią mašiną. “Gal mafijozai kokie paliko?… Gal ten bagažinėj kito mafijozo skeletas guli?…” - pradėjo save gąsdinti Aleksandras. Paskui priėjo arčiau ir pamatęs, kad ta mašina Honda Civic, nusiramino… “Mafijozai juk pinigų turi…” - prajuokino jis pats save. Apžiūrėjo jis tą mašina atidžiau. Visi stiklai išskyrus galinį kairįjį, jau buvo išbelsti. “Arba vaikai, arba briedžiai bus pasidarbavę.” Likusį stiklą Aleksandras pasiėmė sus savim. Jo senelis irgi taip daiktus rinkdavo. Aleksandras negali atsilaikyti, kai mato gerą daiktą, kuris niekam nereikalingas. “Juk gal pravers” - visada pagalvoja jisai. Jo senelis irgi taip galvodavo.

2010, šalta žiemos diena, miestas.

Stovi Aleksandras prie lango į kiemą, geria arbatą ir stebi mažą sunkvežimį, kuris prisikrovęs ilgų vamzdžių bando atbulas išvažiuoti iš kiemo. Kiemas, žinoma, užsnigtas, slidus, visi klimpsta. Sunkvežimis taip pat užklimpo. Tampėsi tampėsi pirmyn atgal kol išropojo, bet nespėjo sustabdyti ir su tais vamzdžiais iškūlė šalia stovėjusios mašinos stiklą. Išlipo buko veido sunkvežimiuko vairuotojas, pasikasė pakaušį. Apsidairė ar kas nors jį matė, įsėdo atgal ir skubiai išvinguriavęs tarp mašinų pabėgo. Aleksandras taip ir liko stovėti prie lango. Per visą įdomumą, pamiršo net sunkvežimio numerius įsidėmėti… Jis dar kartą pažiūrėjo į nukentėjusią mašinytę. Honda Civic. Stiklas irgi tas pats, kurį jis po lova pasidėjęs laiko. Aleksandras jį išsitraukė ir nuskubėjo pas Valentą.

- Sveikas, Valentai. Mačiau, kaip kieme sunkvežimis iškūlė mašinos stiklą, bet aš kaip tyčia tokį patį turiu, nes rudenį miške radau. Davai, einam įdėsim, kol neprisnigo į vidų. Tu gi servise dirbęs, mokėsi.

Valentas gana ilgai žiūrėjo į Aleksandrą tylėdamas.

- O kieno ta mašina?

- Nežinau.

- Tai tu gal durnas? - paklausė jis.

- O tu labai užsiėmęs esi? Ką darai?

- Prie kompo sėdžiu.

- Dirbi?

- Ne.

- Nu, tai einam. Grįši ir vėl galėsi sėdėt.

Valentas nebežinojo, ką čia dar sugalvoti, kad nereiktų eiti, todėl pasidavė. Draugai nubėgo prie mašinos, įdėjo stiklą ir grįžo mano. Grįždami kūrė istoriją, kaip Hondos vairuotojas įsėda į mašiną ir ten randa krūvą sudužusio stiklo kubelių, bet visi stiklai sveiki…

- Keistai jaučiuos… - pasakė Valentas.

- Bet maloniai keistai? - paklausė Aleksandras.

- Nu, kažkaip jo… - atsakė Valentas.

Tą pačią dieną Aleksandras matė, kaip prie tos pačios mašinos atėjo daili mergina. Atsidarė dureles, pamatė viduje stiklus, griebė mobilų telefoną ir puolė kažkam skambinti. Laukdama atsilieps, lėtai apėjo aplink mašiną. Pamačiusi, kad visi stiklai sveiki, lėtai padėjo ragelį. Apėjo mašiną dar kartą, pastukseno į kiekvieną stiklą ir kurį laiką stovėjo nustebusi.

Aleksandras žinojo, kad Valentas irgi stypso prie savo lango ir mato tą patį vaizdą. Ir dar žinojo, kad Valentui irgi labai smagu.

Atėjo pas Aleksandrą Valentas.

- Aleksandrai, davai, einam Rapolą išgąsdinsim. (Rapolas yra senas kaimynas, buvęs partizanas).

- O kokia proga?

- Helovinas gi, durneli.

- Negi ir vėl?.. Kaip tas laikas greit eina… Nu einam. O kaip mes jį gąsdinsim?

- Mano sesuo dirba kostiumų nuomoj dabar. Vakar iš jos kelis pasiėmiau. Rapolas gi bijo žydų ir gėjų. Pameni, kaip šnekėdavo, kad reik juos visus pakabint už kiauš…

- Pamenu, pamenu - nutraukė Aleksandras.

- Nu tai va. Renkis. Tu būsi gėjus, nes tu kūdesnis.

- O tu žydas būsi?

- Tikri žydai brangiai išpirko visu žydų kostiumus, kad niekas išsinuomot negalėtų. Tai aš irgi būsiu gėjus.

Draugai apsirengė ir užlipo į Rapolo aukštą. Pabeldė. Rapolas atidarė duris su graištviniu šautuvu rankose. Pasidarė taip tylu, kad net girdėjosi, kaip Rapolas sensta, Aleksandras prisimena gražiausias gyvenimo akimirkas, o Valentas tiesiog gausiai prakaituoja.

- Kas čia? - paklausė Rapolas (nespėjo mat akinių užsidėt, nemato).

- Jūsų kaimynai iš viršaus. - nedrąsiai išlemeno Aleksandras pakeitęs balsą.

- Ko norit?

- Norėjom… pasiklaust… ar pas jus yra karštas vanduo? Nes pas mus tai nėra.

- Tuoj pažiūrėsiu. - pasakė senis ir nuėjo į vonią.

- Dabar tai gal jau bėgam - sušnibždėjo Aleksandras Valentui.

Rapolas grįžo užsidėjęs akinius, bet be šautuvo.

- Taip, pas mane karštas vanduo… - ir sustingo vietoj pamatęs, kas stovi prie jo durų. Draugai įspūdžiui sustiprinti buvo už rankų susikibę ir per tą išgąstį pamiršo atsikabint. Pamiršo ir pabėgt, kai proga buvo.

Rapolas atbulas, lėtai pradėjo judėt link vonios, kur paliko šautuvą… Draugai nebelaukė, kuo čia viskas baigsis ir pabėgo. Grįžę į Aleksandro namus, jie nusprendė šitaip neberizikuoti ir išvis helovino nešvęsti. Valentas nusprendė dar pabūt, kol kojos nustos drebėt.

Begerdami arbatą, jie sulaukė vaikų - saldainių prašinėtojų. Nebuvo gerai pasiruošę, bet visgi apipurškė juos plakta grietinėlę iš flakono ir aptaškė rapsų aliejum. Vaikai bliaudami išsilakstė, o draugai smagiai prisijuokė.

Keista, kad vaikėzai tokios trumpos atminties - pamiršę buvo, kas pernai įvyko…

Šiąnakt Aleksandras vėl sapnavo susitikimą su vilku Kutenkiu ir triušiu Rabitu. Aleksandras vėl buvo miške, tik šį kartą jis buvo ne briedis, o stebuklingas grybas, kurį kažkada sapne būdamas briedis išspardė.

Prieina vilkas Vūlfas Kutenkis.

- Sveikas, stebuklingas grybe, norėčiau, kad išpildytum mano naują norą.

- Ir ko gi norėtum? - paklausė Aleksandras. Jam smagu, kad Kutenkis, nežino, kad čia jis.

- Aš norėčiau, kad dangus būtų ir kitokių spalvų, ne tik mėlynas, žiauriai atsibodo.

- Ar tik nebūsi išpindėjęs? - paklausė grybas Aleksandras.

- Nuo kada čia ginčytis pradėjai? - nustebo Kutenkis.

- O kur tavo draugelis triušelis? Suėdei gal?

- Ne, nu tu visai durnas? Jis gi draugas mano!

- Tuoj pažiūrėsim…

Paukšt ir pavertė Aleksandras Kutenkį morka. Paukšt iš kažkur atsirado Rabitas.

- Kas čia dabar? - nustebo Rabitas. - Sėdėjau namie, žiūrėjau televiziją ir staiga atsidūriau čia…

- Čia aš tave atkėliau. Su burtais, ar kažkaip… - paaiškino Aleksandras. - Žiūrėk, kokią morką tau turiu.

- Oho! Ačiū tau, stebuklingas Grybe!

- Neėsk, čia aš, Vūlfas! - suriko morka.- jis mane pavertė morka!

- Kutenki, čia tu?

- Aš aš, neėsk tiktai manęs. Išspardyk grybą!

- Bet tu taip skaniai atrodai…

- Ir tu skaniai atrodai, bet kažkodėl aš tavęs neėdu.

- Nes tu vegetaras. - paaiškino Rabitas.

- Taigi ir tu vegetaras! - pyktelėjo morka Kutenkis.

- O tu dabar morka… Aš tik truputį atsikasiu…

Aleksandrui taip smagu buvo stebėti draugų pokalbį, bet jis nėra žiaurus grybas, todėl paukšt ir atvertė Kutenkį atgal į vilką. Kas buvo toliau, jis jau nebematė, nes prabudo. Bet gaila, nes toliau turbūt buvo pati įdomiausia dalis…

Aleksandras kažkur nugirdo, kad kažkoks mokytojas iš Marijampolės nubaustas už rasistinius komentarus. Tuo metu Aleksandro galvoje kilo daug klausimų ir minčių.

Visi žino, kad nemėgti juodaodžių yra blogai. Tai vadinama rasizmu. Nemėgti žydų irgi yra labai blogai. Tai vadinama antisemitizmu. O ką jeigu nemėgsti eskimų?.. Kodėl yra skirtumas, kai draugų kompanijoj pasisakai “Aš nemėgstu žydų” ir “Aš nemėgstu austrų”? Pavyzdžiui, nemėgti musulmonų, beveik išvis nieko blogo. Juk jie visi teroristai ir apgavikai, ar ne?..

Yra jautrios tautos ir nelabai. Jautrios yra tos, kurios kažkada buvo nuskriaustos. Nors jos neretai dabar tik apsimeta labai jautriom ir tą puikiai išnaudoja…

Aleksandras sako: “Kažko nemėgti nėra nieko blogo, tik malonėk, turėti tam svarią priežastį. Ir mokėk atskirti vieną žmogų nuo grupės ar tautos. Gali drąsiai sakyti “nemėgstu to romo, nes jis pavogė mano arklį” (jei tai tiesa), bet negali sakyti “nemėgstu čigonų, nes jie vagys”. Tu jų visų nepažįsti, konkretizuok!”. Aleksandras supranta, kad taip mąstyti nelengva, bet bandykim. Blogiau tikrai nebus.

Galilėjaus šiame pasakojime nėra, nes jis išvežtas į sodą pagaudyt pelių.

Šįryt Aleksandras grįžo iš naktinės pamainos darbe (puikiai išsimiegojęs) ir pamatė keistą dalyką. Jo apuokas Galilėjus dėdi ant palangės, žiūri per langą ir per radiją klausosi šnypštimo. “Jetau, jis gi laukinis paukštis. Šnypščianti radija jam matyt primena medžių ošimą… O gyvena jis su manim, bute…” - pagalvojo Aleksandras.

- Ką veiki? - paklausė jis savo susimąsčiusio paukščio.

- Tu jau grįžai? Negirdėjau. - pasimetė Galilėjus ir greitai snapu išjungė radiją.

Ir kažkaip nė vienas neturėjo ką pasakyti, tik žiūrėjo į gilias viens kito akis.

- Gal sakau, sėdam į traukinį ir pavažiuojam į kokį užkampį už miesto? Pasivaikščiosim po mišką. Nu aš vaikščiosiu, tu paskraidysi.

- Rimtai galėtume? - nudžiugo Galilėjus.

- Aišku.

Aleksandras pasiėmė kuprinę, Galilėjus įsilipo į vidų, iškišo galvą. Nelabai gerai būna, jei jis tupi Aleksandrui ant peties, arba skrenda iš paskos. Praeiviai kažko labai baidosi ir nervinasi.

Galilėjus dar niekad nebuvo važiavęs traukiniu. Jam buvo labai smagu. Miške buvo dar smagiau. Skraidė visur, gaudė peles, šnekėjosi su kitais paukščiais, žvėrimis. O Aleksandras tiesiog vaikštinėjo ir kvėpavo grynu oru.

- Tas genys nelabai protingas. - pasakė jis grįžęs prie Aleksandro.

- Kodėl?

- Nu, jis man sakė, kad debesys iš tikrųjų stovi vietoj, o mums atrodo, kad jie plaukia, dėl to, kad žemė sukasi.

- Jis tau taip sakė?

- Nu. Taigi nesąmonė.

- Taigi jis genys, galvą į medį daužo, kur jis bus protingas.

- Jam senatvėj garantuotas alshaimeris…

Abu nusijuokė. Vėliau, kai draugai grįžo namo, Aleksandras išdrįso paklausti Galilėjaus, kur jam geriau - miške ar namie. Aleksandras nenori varžyti jo laisvės. Bet Galilėjui visgi geriau namie, nes su miško žvėrimis jis bendros kalbos nerado, durneliai visi. Tada Aleksandras jam papaskojo apie vilką Kutenkį ir triušį Rabitą, kuriuos kartais sapnuoja. Galilėjus patikino, kad miško žvėrys būtent tokie ir būna.

Aleksandras susimąstė kiek gi jis turi draugų. Tikrų, gerų draugų. Valentas jau seniai nebe, vaikystėj tik buvo. Albertas išvis nenori su niekuo bendrauti. Broliai Slavomiras su Miroslavu, tik viens su kitu ir draugauja. Žodžiu, sėdėjo Aleksandras balkone ir jautėsi vienišas. Pagalvojo, o kaip būtų, jei įdėtų į laikraštį skelbimą. Taip ir padarė. Paskambino į redakciją, padiktavo skelbimo tekstą, savo telefono numerį ir laukė toliau. Kažkaip netikėtai greitai sulaukė skambučio į savo laidinį telefoną (mobilaus Aleksandrui nereikia).

- Sveiki, ar čia jūs ieškote draugo? - paklausė jaunas vyriškas balsas.

- Taip aš. - atsakė Aleksandras.

- Nu, tai tau visai žopa. - tada pasigirdo keletas skirtingų besijuokiančių balsų ir pašnekovas padėjo ragelį.

“Jei būčiau skelbime parašęs “Paskambinkite ir pasakykite, kas man yra”, tada toks skambutis būtų kaip tik. O dabar…”

Daugiau skambučių Aleksandras nesulaukė. Išėjo į lauką. Nuėjo į parką. Atsisėdo ant suoliuko, ant kurio jau sėdėjo kitas jaunuolis ir žiūrėjo į savo rudą šunį.

- Labas, mano vardas Aleksandras.

- Dabar yra puse septynių, o rūkyt aš neturiu. - atsakė jaunuolis.

- …dėkoju už laiką. O rūkyt neprašiau.

- Tai ko tada nori?

- Susipažint.

- Aš ne gėjus.

- Aš irgi ne.

- Tai kame reikalas? - piktokai paklausė jaunuolis.

- Ai… - atsiduso Aleksandras. Jaunuolis nuėjo.

“Pasirodo su žmonėm susipažinti ne taip ir paprasta. Matyt man reikia, kaip Valentui, įsivesti tą internetą… Ten gi, sakė, šimtai draugų. Tik visi skaitmeniniai ir netikri…” - mąstė Aleksandras.

Vėliau liūdnas parėjo namo. Dar bandė gatvėj su pora žmonių susipažinti, bet vienas pagrasino iškviesiąs policiją, o kitas pabėgo.

- Kas tau yra, ko toks liūdnas grįžai? - paklausė Galilėjus Aleksandro.

Ir Aleksandras suprato, kad va šitas, juokingas kalbantis apuokas, su kuriuo jis gyvena, ir yra jo draugas. Nes jam rūpi.

Sumanė Aleksandras paskaityti kokią seną knygą ir užlipo “ant aukšto” paieškoti, mat jis ten jas visas laikė. Užlipęs pastebėjo, kad ten kabo senas jo senelio šautuvas. Aleksandras, žinoma, trumpam pamiršo ko čia užlipo ir ėmė krapštinėti seną senelio šautuvą. Šautuvas lyg tyčia buvo užtaisytas šratais. Aleksandras visai negalvodamas žiūrinėjo į vamzdį, vartė, spaudžiojo gaiduką. Tačiau šautuvas neiššovė (matyt buvo užrudijęs). Aleksandras pakabino jį atgal ir išsirinkęs kažkokį „Hamletą” nusinešė jį į apačią. Per du mėnesius perskaitė.

Paskui taip keikėsi, na jau taip keikėsi, kad net statybininkams ausys užlinktų.

„O kodėl gi tada tas šautuvas neiššovė?..” - pagalvojo Aleksandras.

P.S. Tai yra maždaug prieš 4 metus rašytas dalykas, kurio galbūt neskaitėte. Vieną po kito į blogą perkelsiu visus senuosius, kurie man labiausiai patinka.