Neblogas Aleksandro blogas

Atėjo pas Aleksandrą Valentas.

- Aleksandrai, davai, einam Rapolą išgąsdinsim. (Rapolas yra senas kaimynas, buvęs partizanas).

- O kokia proga?

- Helovinas gi, durneli.

- Negi ir vėl?.. Kaip tas laikas greit eina… Nu einam. O kaip mes jį gąsdinsim?

- Mano sesuo dirba kostiumų nuomoj dabar. Vakar iš jos kelis pasiėmiau. Rapolas gi bijo žydų ir gėjų. Pameni, kaip šnekėdavo, kad reik juos visus pakabint už kiauš…

- Pamenu, pamenu - nutraukė Aleksandras.

- Nu tai va. Renkis. Tu būsi gėjus, nes tu kūdesnis.

- O tu žydas būsi?

- Tikri žydai brangiai išpirko visu žydų kostiumus, kad niekas išsinuomot negalėtų. Tai aš irgi būsiu gėjus.

Draugai apsirengė ir užlipo į Rapolo aukštą. Pabeldė. Rapolas atidarė duris su graištviniu šautuvu rankose. Pasidarė taip tylu, kad net girdėjosi, kaip Rapolas sensta, Aleksandras prisimena gražiausias gyvenimo akimirkas, o Valentas tiesiog gausiai prakaituoja.

- Kas čia? - paklausė Rapolas (nespėjo mat akinių užsidėt, nemato).

- Jūsų kaimynai iš viršaus. - nedrąsiai išlemeno Aleksandras pakeitęs balsą.

- Ko norit?

- Norėjom… pasiklaust… ar pas jus yra karštas vanduo? Nes pas mus tai nėra.

- Tuoj pažiūrėsiu. - pasakė senis ir nuėjo į vonią.

- Dabar tai gal jau bėgam - sušnibždėjo Aleksandras Valentui.

Rapolas grįžo užsidėjęs akinius, bet be šautuvo.

- Taip, pas mane karštas vanduo… - ir sustingo vietoj pamatęs, kas stovi prie jo durų. Draugai įspūdžiui sustiprinti buvo už rankų susikibę ir per tą išgąstį pamiršo atsikabint. Pamiršo ir pabėgt, kai proga buvo.

Rapolas atbulas, lėtai pradėjo judėt link vonios, kur paliko šautuvą… Draugai nebelaukė, kuo čia viskas baigsis ir pabėgo. Grįžę į Aleksandro namus, jie nusprendė šitaip neberizikuoti ir išvis helovino nešvęsti. Valentas nusprendė dar pabūt, kol kojos nustos drebėt.

Begerdami arbatą, jie sulaukė vaikų - saldainių prašinėtojų. Nebuvo gerai pasiruošę, bet visgi apipurškė juos plakta grietinėlę iš flakono ir aptaškė rapsų aliejum. Vaikai bliaudami išsilakstė, o draugai smagiai prisijuokė.

Keista, kad vaikėzai tokios trumpos atminties - pamiršę buvo, kas pernai įvyko…

Rodyk draugams

Šiąnakt Aleksandras vėl sapnavo susitikimą su vilku Kutenkiu ir triušiu Rabitu. Aleksandras vėl buvo miške, tik šį kartą jis buvo ne briedis, o stebuklingas grybas, kurį kažkada sapne būdamas briedis išspardė.

Prieina vilkas Vūlfas Kutenkis.

- Sveikas, stebuklingas grybe, norėčiau, kad išpildytum mano naują norą.

- Ir ko gi norėtum? - paklausė Aleksandras. Jam smagu, kad Kutenkis, nežino, kad čia jis.

- Aš norėčiau, kad dangus būtų ir kitokių spalvų, ne tik mėlynas, žiauriai atsibodo.

- Ar tik nebūsi išpindėjęs? - paklausė grybas Aleksandras.

- Nuo kada čia ginčytis pradėjai? - nustebo Kutenkis.

- O kur tavo draugelis triušelis? Suėdei gal?

- Ne, nu tu visai durnas? Jis gi draugas mano!

- Tuoj pažiūrėsim…

Paukšt ir pavertė Aleksandras Kutenkį morka. Paukšt iš kažkur atsirado Rabitas.

- Kas čia dabar? - nustebo Rabitas. - Sėdėjau namie, žiūrėjau televiziją ir staiga atsidūriau čia…

- Čia aš tave atkėliau. Su burtais, ar kažkaip… - paaiškino Aleksandras. - Žiūrėk, kokią morką tau turiu.

- Oho! Ačiū tau, stebuklingas Grybe!

- Neėsk, čia aš, Vūlfas! - suriko morka.- jis mane pavertė morka!

- Kutenki, čia tu?

- Aš aš, neėsk tiktai manęs. Išspardyk grybą!

- Bet tu taip skaniai atrodai…

- Ir tu skaniai atrodai, bet kažkodėl aš tavęs neėdu.

- Nes tu vegetaras. - paaiškino Rabitas.

- Taigi ir tu vegetaras! - pyktelėjo morka Kutenkis.

- O tu dabar morka… Aš tik truputį atsikasiu…

Aleksandrui taip smagu buvo stebėti draugų pokalbį, bet jis nėra žiaurus grybas, todėl paukšt ir atvertė Kutenkį atgal į vilką. Kas buvo toliau, jis jau nebematė, nes prabudo. Bet gaila, nes toliau turbūt buvo pati įdomiausia dalis…

Rodyk draugams

Aleksandras kažkur nugirdo, kad kažkoks mokytojas iš Marijampolės nubaustas už rasistinius komentarus. Tuo metu Aleksandro galvoje kilo daug klausimų ir minčių.

Visi žino, kad nemėgti juodaodžių yra blogai. Tai vadinama rasizmu. Nemėgti žydų irgi yra labai blogai. Tai vadinama antisemitizmu. O ką jeigu nemėgsti eskimų?.. Kodėl yra skirtumas, kai draugų kompanijoj pasisakai “Aš nemėgstu žydų” ir “Aš nemėgstu austrų”? Pavyzdžiui, nemėgti musulmonų, beveik išvis nieko blogo. Juk jie visi teroristai ir apgavikai, ar ne?..

Yra jautrios tautos ir nelabai. Jautrios yra tos, kurios kažkada buvo nuskriaustos. Nors jos neretai dabar tik apsimeta labai jautriom ir tą puikiai išnaudoja…

Aleksandras sako: “Kažko nemėgti nėra nieko blogo, tik malonėk, turėti tam svarią priežastį. Ir mokėk atskirti vieną žmogų nuo grupės ar tautos. Gali drąsiai sakyti “nemėgstu to romo, nes jis pavogė mano arklį” (jei tai tiesa), bet negali sakyti “nemėgstu čigonų, nes jie vagys”. Tu jų visų nepažįsti, konkretizuok!”. Aleksandras supranta, kad taip mąstyti nelengva, bet bandykim. Blogiau tikrai nebus.

Galilėjaus šiame pasakojime nėra, nes jis išvežtas į sodą pagaudyt pelių.

Rodyk draugams

Šįryt Aleksandras grįžo iš naktinės pamainos darbe (puikiai išsimiegojęs) ir pamatė keistą dalyką. Jo apuokas Galilėjus dėdi ant palangės, žiūri per langą ir per radiją klausosi šnypštimo. “Jetau, jis gi laukinis paukštis. Šnypščianti radija jam matyt primena medžių ošimą… O gyvena jis su manim, bute…” - pagalvojo Aleksandras.

- Ką veiki? - paklausė jis savo susimąsčiusio paukščio.

- Tu jau grįžai? Negirdėjau. - pasimetė Galilėjus ir greitai snapu išjungė radiją.

Ir kažkaip nė vienas neturėjo ką pasakyti, tik žiūrėjo į gilias viens kito akis.

- Gal sakau, sėdam į traukinį ir pavažiuojam į kokį užkampį už miesto? Pasivaikščiosim po mišką. Nu aš vaikščiosiu, tu paskraidysi.

- Rimtai galėtume? - nudžiugo Galilėjus.

- Aišku.

Aleksandras pasiėmė kuprinę, Galilėjus įsilipo į vidų, iškišo galvą. Nelabai gerai būna, jei jis tupi Aleksandrui ant peties, arba skrenda iš paskos. Praeiviai kažko labai baidosi ir nervinasi.

Galilėjus dar niekad nebuvo važiavęs traukiniu. Jam buvo labai smagu. Miške buvo dar smagiau. Skraidė visur, gaudė peles, šnekėjosi su kitais paukščiais, žvėrimis. O Aleksandras tiesiog vaikštinėjo ir kvėpavo grynu oru.

- Tas genys nelabai protingas. - pasakė jis grįžęs prie Aleksandro.

- Kodėl?

- Nu, jis man sakė, kad debesys iš tikrųjų stovi vietoj, o mums atrodo, kad jie plaukia, dėl to, kad žemė sukasi.

- Jis tau taip sakė?

- Nu. Taigi nesąmonė.

- Taigi jis genys, galvą į medį daužo, kur jis bus protingas.

- Jam senatvėj garantuotas alshaimeris…

Abu nusijuokė. Vėliau, kai draugai grįžo namo, Aleksandras išdrįso paklausti Galilėjaus, kur jam geriau - miške ar namie. Aleksandras nenori varžyti jo laisvės. Bet Galilėjui visgi geriau namie, nes su miško žvėrimis jis bendros kalbos nerado, durneliai visi. Tada Aleksandras jam papaskojo apie vilką Kutenkį ir triušį Rabitą, kuriuos kartais sapnuoja. Galilėjus patikino, kad miško žvėrys būtent tokie ir būna.

Rodyk draugams

Aleksandras susimąstė kiek gi jis turi draugų. Tikrų, gerų draugų. Valentas jau seniai nebe, vaikystėj tik buvo. Albertas išvis nenori su niekuo bendrauti. Broliai Slavomiras su Miroslavu, tik viens su kitu ir draugauja. Žodžiu, sėdėjo Aleksandras balkone ir jautėsi vienišas. Pagalvojo, o kaip būtų, jei įdėtų į laikraštį skelbimą. Taip ir padarė. Paskambino į redakciją, padiktavo skelbimo tekstą, savo telefono numerį ir laukė toliau. Kažkaip netikėtai greitai sulaukė skambučio į savo laidinį telefoną (mobilaus Aleksandrui nereikia).

- Sveiki, ar čia jūs ieškote draugo? - paklausė jaunas vyriškas balsas.

- Taip aš. - atsakė Aleksandras.

- Nu, tai tau visai žopa. - tada pasigirdo keletas skirtingų besijuokiančių balsų ir pašnekovas padėjo ragelį.

“Jei būčiau skelbime parašęs “Paskambinkite ir pasakykite, kas man yra”, tada toks skambutis būtų kaip tik. O dabar…”

Daugiau skambučių Aleksandras nesulaukė. Išėjo į lauką. Nuėjo į parką. Atsisėdo ant suoliuko, ant kurio jau sėdėjo kitas jaunuolis ir žiūrėjo į savo rudą šunį.

- Labas, mano vardas Aleksandras.

- Dabar yra puse septynių, o rūkyt aš neturiu. - atsakė jaunuolis.

- …dėkoju už laiką. O rūkyt neprašiau.

- Tai ko tada nori?

- Susipažint.

- Aš ne gėjus.

- Aš irgi ne.

- Tai kame reikalas? - piktokai paklausė jaunuolis.

- Ai… - atsiduso Aleksandras. Jaunuolis nuėjo.

“Pasirodo su žmonėm susipažinti ne taip ir paprasta. Matyt man reikia, kaip Valentui, įsivesti tą internetą… Ten gi, sakė, šimtai draugų. Tik visi skaitmeniniai ir netikri…” - mąstė Aleksandras.

Vėliau liūdnas parėjo namo. Dar bandė gatvėj su pora žmonių susipažinti, bet vienas pagrasino iškviesiąs policiją, o kitas pabėgo.

- Kas tau yra, ko toks liūdnas grįžai? - paklausė Galilėjus Aleksandro.

Ir Aleksandras suprato, kad va šitas, juokingas kalbantis apuokas, su kuriuo jis gyvena, ir yra jo draugas. Nes jam rūpi.

Rodyk draugams

Sumanė Aleksandras paskaityti kokią seną knygą ir užlipo “ant aukšto” paieškoti, mat jis ten jas visas laikė. Užlipęs pastebėjo, kad ten kabo senas jo senelio šautuvas. Aleksandras, žinoma, trumpam pamiršo ko čia užlipo ir ėmė krapštinėti seną senelio šautuvą. Šautuvas lyg tyčia buvo užtaisytas šratais. Aleksandras visai negalvodamas žiūrinėjo į vamzdį, vartė, spaudžiojo gaiduką. Tačiau šautuvas neiššovė (matyt buvo užrudijęs). Aleksandras pakabino jį atgal ir išsirinkęs kažkokį „Hamletą” nusinešė jį į apačią. Per du mėnesius perskaitė.

Paskui taip keikėsi, na jau taip keikėsi, kad net statybininkams ausys užlinktų.

„O kodėl gi tada tas šautuvas neiššovė?..” - pagalvojo Aleksandras.

P.S. Tai yra maždaug prieš 4 metus rašytas dalykas, kurio galbūt neskaitėte. Vieną po kito į blogą perkelsiu visus senuosius, kurie man labiausiai patinka.

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Prieš keletą dienų Aleksandras pajuto, kad jam maudžia dantį. Nuo to įkyraus skausmo Aleksandras pasidarė nervingas ir piktas. Vieną kartą net apšaukė vargšą apuoką Galilėjų, kai tas netyčia išpylė savo kakavą. Jis juk paukštis, neturi delnų puodeliui tvirtai suimti. Būtent tada Aleksandras ir nusprendė, kad reikia eiti pas dantistę. Jo gatvėje, jos net dvi. Nuėjo pas pirmąją. Jos kabinetas vadinosi “Stomatologijos kabinetas”. Paskambino į duris, ir jas atidarė į kontrolierę panaši boba su šiek tiek kruvinu, kažkada buvusiu baltu chalatu. Bėgti jau buvo per vėlu… Ačiū dievui, kad negalėjo jo priimti iš karto ir siūlė ateiti pirmadienį. Aleksandras primelavo, kad kaip tik pirmadienį eina į šaškių turnyrą teisėjauti. Tuomet daktarė jam davė savo lapelį ir pasiūlė paskambinti vėliau. Aleksandras džiaugėsi ištrūkęs iš to tamsaus kankinimo kambarėlio ir iškart atėjo pas kitą daktarę kurios kabinetas vadinosi labai patraukliai - “Dantukų fėja”. Ten jam duris atidarė ne pati daktarė, o jos padėjėja. Ji vilkėjo geltonu chalatu su mažom juodom varnytėm. Daktarė irgi buvo su tokiu pačiu. Aleksandrui tai labai patiko, jis norėjo apžiūrėti visus tų varnyčių nuotykius, nes jie buvo skirtingi ir smagūs. Jam maloniai pasiūlė ateiti kitą dieną iš ryto (ne varnyčių pažiūrėt, o dantų taisytis, jei ką).

Jis atėjo. Atsisėdo, išsižiojo, tuomet jo paklausė ar reikės nuskausminančių. Aleksandras atsakė, kad
dar nežino ar skaudės, ji juk dar nieko nepradėjo jam daryti. Daktarė nuramino, kad skaudės… Jis šiaip yra “į tėvą” - jautrus skausmui, todėl nuskausminančių neatsisakė. Dar paklausė ar negalėtų jam nuskausminti tos
vietos prieš duriant adatą su tikraisiais nuskausminančius. Jam atsakė, kad ne, suleido vaistų ir paliko keletui minučių “kol atšals”.

“Kai atšalo”, daktarė sugrįžo ir įniko į darbą visai valandai. Gręžinėjo, klijavo kažką. Aleksandras
pradėjo snausti ir galvoti, kad toks seilių siurbliukas jam praverstų namų ūkyje. Jis juo iš visokių smulkių plyšių savo išmėtytas konstruktoriaus detales išrankiotų. Daktarė darbą baigė, Aleksandras susimokėjo ir su lygiai taip pat skaudančiu dantimi išėjo namo. Bet bent jau buvo viltis, kad turėtų nustoti…

Grįžęs rado Galilėjų skaitantį seną “Žmonių” žurnalą. Tas pasiteisino, kad čia gulbės Liucijos. Ji jam tik paskolino prie išskrisdama į Egiptą. Išskrido prieš porą savaičių. Kai visi normalūs paukščiai grįžo, tai jinai išskrido. Nėra labai protingas paukštis… Grįš tik rudeniop. Aleksandras susimąstė, kodėl išvis su ja gyvena.

Rodyk draugams

Rodyk draugams