Neblogas Aleksandro blogas

Nenumaldomai artėja ir jau rytoj prasidės visuotinės atostogos. Visi žmonės kur nors išvažiuoja, nes, matai, jiems jų namai nemieli, reikia gi kažkur kitur tas penkias dienas prabūt. Jau dabar visas Aleksandro namas tuščias. Net buvęs partizanas Rapolas išvažiavo į savo sodą, su ta mintim, kad per šventes vokiečiai neturėtų pulti, tai galima pailsėti.

Aleksandras irgi pasidavė visuotinei psichozei ir jau turi nusipirkęs bilietą į Amsterdamą. “Labai noriu Eifelio bokštą pamatyt” - pamanė jis kažkada ir nusipirko bilietą į Amsterdamą. Matyt tą dieną jis prasirgo, kai mokykloj apie Eifelio bokštą šnekėjo. Šiandien Aleksandras kraunasi daiktus. Prisikrovė plavkių, kojinių ir panašių baltinių. Lagaminą pasidėjo prie laukujų durų ir pats išėjo į lauką pasivaikščiot. O lauke jau dabar nė gyvos dvasios. Visi metė darbus ir išskubėjo į kurortus, kad tik pirmi būtų. Pro langus tik kur nekur žiūri liūdni šunys ir katinai, palikti vieni namie, penkioms dienoms. Aleksdandro gulbė Liucija jau vakar išskrido pas gimines į Labanoro girią, tai jis namie jokių liūdnų gyvių nepaliks.

Staiga Aleksandras pamatė prie namo kampo mergaitę su degtukais. Ji tik ir dairėsi ką čia padegti. Aleksandras atėmė iš jos degtukus. Ir ačiū dievui, bo būtų kaip Šnipiškėse būna. Šitą mergaitę žino visas miestas, jinai neturi tėvų, ir pragyvena vykdydama nekilnojamo turto agentūrų užsakymus - padeginėja namus. Pati gyvena trijų kambarių bute, geram rajone ir niekas jos nebaudžia, nes ji labai graži, miela, ir dar plius nepilnametė, tai tokių negalima bausti pagal įstatymą. Formaliai tai ji globėją turi, bet ji gyvena Odesoj.

Jei jau ji norėjo padegti namą Aleksandro rajone, tai jau ženklas, kad bus statoma nauja Maxima. Jau šešta šiemet. “Kažin kaip bus, kai neliks nė vieno namo, o vien tik krautuvės?..” - pagalvojo Aleksandras ir jautė širdy šiltą jausmą, dėl to kad atėmė tuos degtukus iš mergaitės.

P.S. Visose Maximose tai mergaitei degtukus už dyką duoda. Tai jinai dar prisiduria pinigų juos pardavinėdama pigiau.

P.P.S. Po atostogų skaitykite kaip Aleksandrui sekėsi Amsterdame.

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Pamenat, Aleksandras žadėjo į savo sodą važiuot pažiūrėt, kas ten naujo, pasitvarkyt, medžius apgenėt. Tą kartą jam nepavyko nuvažiuoti, nes pakeliui susprogo abi dviračio padangos. Ir atsarginė taip pat. Taigi jis nuvažiavo šiandien.

Ir spėkit ką jis ten pamatė! Žinoma, šmaikštuoliai katinai vėl šunybių prikrėtę. Nu, jie niekaip nenusiramina. Žodžiu, sodo namelio visos sienos iš lauko nudažytos juodai ir baltais dažais pripaišyta pimpalų ir drugelių. Dar net katinų parašai kampe padėti. Aleksandrui iš įsiučio net žarnos pradėjo į gerają pusę verstis (kaip rankovės). Ir čia dar ne viskas… Dar katinai iškasę kelis griovius, kuriais lietaus vanduo visą laiką bėgo į namelio rūsį, taigi ten dabar baseinas.

Aleksandras susinervinęs pradėjo dairytis ir pastebėjo, kad vienas katinas šmaikštuolis slepiasi už lietaus vandens statinės, o kitas malkinėj. Jis apsimetė, kad jų nemato ir pradėjo lėtai eiti link malkinės. Kai priėjo visai užtrenkė duris. Katinas pradėjo gailiai kniaukti, kitas, tas kur už statinės slėpėsi išlindo, pradėjo aplink kojas glaustytis,
atseit “nu, neskriausk mūsų, mes labai gražūs”. Nu gražūs jie iš tikrųjų, bet neklaužados kokių reta. Tai Aleksandras griebė ir antrą, ir įmetė į malkinę irgi. Tada nuėjo prie savo pašto dėžutės, kurioje laikė atsarginį dujų balionėlį. Pasiemė jį, vėliau pagriėbė dažų skardines iš ūkinio pastatėlio įbruko teptukus katinam į letenas, pastatė dažų skardines ir liepė dažyt namelį. Katinai ausis suguldę pradėjo dažyt, nes labai jau to dujų balionėlio bijo.

Ir perdažė. Vėliau, kai sunaudojo dažus, tom pačiom skardinėm iš rūsio vandenį išnešinėjo. Labai nepatogu katiniukam ant galinių letenų vaikščioti, bet nereikia siautėt taip. Iki vakaro ir sutvarkė viską. Vėliau dar už bausmę turėjo medžius nugenėt.

Rodyk draugams

Kaip ir per kiekvieną balandžio pirmąją Aleksandras susiruošia į savo melagių žygį - eina pas visus savo pažįstamus ir juos apgauna. Taigi atsikėlė jis iš pat ryto, žiūri jo gulbė Liucija jam pokštą iškrėtus. Jam į lovą prinešus gal tuziną varlių. Gyvų, žalių, kurkiančių. Liucijos humoro jausmas nėra pats geriausias, ji juk gulbė, laukinis paukštis. Tai ir jos pokštai ne visad vykę būna. Bet Aleksandras juos supranta ir visad smagiai pasijuokia. Varles jis sudėjo į Maximos maišelį ir pasiėmė su savim, kad išnešt į lauką ir paleist.

Tik išėjęs iš namų ir užrakinęs duris jis iškart užsuko pas savo kaimyną, buvusį partizaną Rapolą. Paskambino varpeliu, Rapolas atidarė. Dar senesnis, nei buvo vakar atrodo.

- Sveikas Rapolai, ar girdėjai, kad vokiečiai traukiasi iš Lietuvos. Mes laimėjom! - pranešė Aleksandras.

- Eik tu, piemenie, sugalvojai sena žmogų apgaudinėt… - pyktelėjo Rapolas.

- Juokauju, gi. Su balandžio pirma tave. Niekur jie nesitraukia, Lietuva okupuota po senovei.

- Aaa… Och to, šmaikštuoli. Ką čia maišely turi?

- Varles. - atsakė Aleksandras.

- Och tu, vis nesiliauji juokavęs. - nepatikėjo Rapolas.

- Ne, tikrai, varlės čia. - patikino Aleksandras.

- Gerai, gerai. Mano serialą jau rodo, lik sveikas. - atsisveikino Rapolas ir uždarė duris.

Aleksandras nuėjo pas Valentą.

- Sveikas Valentai, ar girdėjai, kad nuo šiol visi mėlynakiai vyrai iki trisdešimties bus automatiškai laikomi gėjais. (Valentas mėlynakis)

- Eina šikt! Vis nesąmonių prisigalvoja! Sakiau reik varyt iš tos Lietuvos. Gal aš ir mėlynakis ir net kairiarankis, bet tikrai ne gėjus - susinervino Valentas.

- Pajuokavau gi, durneli. Su balandžio pirma.

- Och tu, aš jau buvau bepriprantąs, jau į tave kreivai pradėjau žiūrėt. Geras čia. O ką maišelyje turi?

- Varlių turiu, nori?

- Noriu. - atseit jau suprato, kad Aleksandras vėl juokauja.

- Kiek? 

- Nu kokių trijų. - visas išsišiepęs pasakė Valentas.

Aleksandras kuo ramiausiai iš maišelio ištraukė tris varles ir padavė Valentui. O jis gi nuo mažens bijo visokių drėgnų, ir šaltų dalykų (drėgnus ir šiltus tai mėgsta). Tai ėmė ir nualpo iš išgąsčio. Aleksandras tyliai uždarė duris ir išėjo. Nebe pirmą kartą Valentas taip padaro, tai žino, kad po poros minučių jis atsigauna.

Nuvažiavo Aleksandras ir pas tapytoją Albertą į jo naują nekokybišką butą Nelaimių gatvėj. Prieš tai lauke paleido visas varles.

- Sveikas Albertai, ar žinojai, kad dailininkų sąjunga visiems savo nariams padovanojo po naują trijų kambarių butą. Gaila, kad tu jai nepriklausai, ane? Sakei, visi ten lievi, nėr ten ko, pameni?

Albertas perbalo visas (kas nepamena, tai jis prieš savaitę naują butą nusipirko už daug milijonų ir labai prastą).

- Tu…tu…gal nors vyno atsinešei? Reik prisigert kuo skubiau.

- Apgavau, durneli tu. Su balandžio pirma. Nieks niekam jokių butų nedovanojo.

- Och tu! O kaip dėl vyno? - atleido jam Albertas.

- Neatsinešiau, neplanavau pasisvečiuot.

- Tai ką? Kodėl neatnešei? - nesuprato pasiteisinimo Albertas.

Aleksandras nusišypsojo, uždarė duris ir išėjo. Grįžo namo, sėdo ant dviračio ir nuvažiavo į savo sodą. O ten pavasaris… Katinai šmaikštuoliai tokį pokštą Aleksandrui iškrėtę, kad net negaliu šiandien pasakyt, būtų per daug:) Kitą kartą bus apie juos.

Rodyk draugams