Neblogas Aleksandro blogas

Viršininkas Aleksandro darbe (naktinio sargo kambarėlyje) pastatė kompiuterį su internetu. Rodos, kam naktiniam sargui saugančiam sandėlius tas kompiuteris, o juo labiau internetas? O priežastis labai paprasta: kad neužmigtų. Na, bet jis matyt mažai pažįsta Aleksandrą…

Atėjo jis į darbą ir labai nustebo. Prisėdo prie to kompiuterio ir ten rado atidarytą Delfį. Aleksandras prisiminė, kad kai Valentas buvo sėdės ant interneto pasakojo jam apie Delfi. Sakė, kad “nebereikia laikraščių pirkti”. O Aleksandras atsakė, “o kaip aš tą Delfi patiesiu ant grindų, gulbei kakot?”. Jis gi laiko bute labai gražią gulbę. Tada jie taip ir nesutarė šiuo klausimu. Dabar Aleksandras nusprendė savo kailiu patirti internetą. Tik viskas truko neilgai.

Jis perskaitė visas naujienas apie didijį dalelių greitintuvą, kuris, anot kvailių, sukels pasaulio pabaigą, ir iškart užmigo. Aleksandras labai mėgsta visokius mokslinius dalykus. Bet mėgsta ir miegoti darbo metu savo sudedamoj lovelėj.
Miega jis ir sapnuoja, kad saugo ne nuobodžius sandėlius, o didįjį dalelių greitintuvą. Aplink nieko nėra, visiems darbas jau pasibaigęs, tik jis vienas važinėja su segvėjum (visgi 27 kilometrai) ir prižiūri tvarką. Vėliau jam pasidaro nuobodu ir jis suranda duris į greitintuvo vidų. Prie durų yra ir du trys mygtukai: Start, Stop, Pasaulio Pabaiga. Įlipo Aleksandras į dalelių greitintuvo vidų ir iškišęs vieną ranką paspaudė mygtuką Start. Durys užsidarė, Aleksandras šiek tiek pakilo ir pradėjo greitėti. Delfyje jis skaitė, kad greitintuve dalelės įsibėgėja beveik iki šviesos greičio, tai dabar jis begreitėdamas laukė to momento. Greitis vis didėjo ir didėjo. Aleksandras pradėjo gailėtis, kad nepasiėmė akinių, nes akys nuo greičio pradėjo ašaroti. Ir štai jis pasiekė beveik šviesos greitį. “Galėtų varyt dar greičiau” - pagalvojo jis. “Gal aš nepakankamai aerodinaminis?”. Jis skriedamas greičiu, artimu šviesos greičiui, ėmė nusirenginėti kampuotus ir neaerodinaminius sargo drabužius. Po kelių sekundžių jis jau nuogas lėkė greitintuvo viduje ir vis dėlto pasiekė šviesos greitį. Kadangi Einšteinas sakė, kad žmogus niekada negalės to padaryti, Aleksandras lėkdamas mąstė: “Te tau, Einšteine, tu ilgaplauki pamišėli. Tavo dėsniai niekam tikę, tik tau pačiam ir galioja”.

Po kurio laiko Aleksandras pajuto, kad ima jaunėti. Nes, kai leki šviesos greičiu tai tau laikas pradeda eiti atgal. Viskas labai paprasta. Nesulaukęs kol atjaunės dar labiau Aleksandras pabudo. Kaip tik ant darbo pabaigos. “Šitas sapnas geras buvo. Reiks Valentui papasakot. Jis man pavydės.”

Namo jis ėjo laimingas ir pailsėjęs. Gal net ir atjaunėjęs šiek tiek.

Sekmadienio rytas yra pats geriausias laikas visoje savaitėje. Tai toks laikas, kai jauni žmonės ilgai miega po linksmybių šeštadienio vakarą ir į gatves kuo ramiausiai gali išeiti seni žmonės. Kai kurie net pirmą kartą per savaitę. Tik sekmadienio rytą jauni ir seni nesusitinka ir vieni kitų nenervina. Senieji tada eina į bažnyčias ir po to skuba kuo greičiau grįžti namo, kol jaunieji dar neprabudo ir nepradėjo irgi lįsti į lauką. Niekas taip nenervina seno žmogaus, kaip jaunas žmogus. “Šypsosi jis matai, spinduliuoja jaunystę, trykšta energija… Eik tu po velnių!” - mąsto senas žmogus žiūrėdamas į Aleksandrą.

“Kodėl taip yra, kad žmonės neprisimena praeities? Paauglys neprisimena, kad buvo vaikas vos prieš dvi dienas, kai pastebėjo pirmą barzdos plauką. Subrendęs žmogus, neprisimena kad buvo paauglys, kai jo dukra ilgai iš šokių negrįžta. O senas žmogus neprisimena, kad buvo jaunas, nuo tada kai darbe praleido paskutinę dieną ir pradėjo gauti pensiją…” - taip mąsto tramvajumi važiuodamas Aleksandras. Į jį šiuo metu įsmegtos šešios senų žmonių akys pilnos pasipiktinimo jo būvimo. Aleksandras kartais užleidžia vietą senoliams, jei mato, kad reikia. O kartais apsimeta miegančiu, kai sena moteriškė tik įlipus pradeda plūstis, reikalauti sėdimos vietos, kartais parodyt talonėlį… “Nereikia rėkt.”

Tai va. Jei norite kada pamatyti miestą kitokį, pasistenkite sekmadienį atsikelti anksčiau ir išeiti į gatvę. Tik nedarykite staigių judesių, kad neišgąsdintumėte senjorų. Ir dėl visa ko laikykitės saugaus atstumo. Šiaip jie nepikti ir taikūs žmonės, bet retkarčiais pasitaiko agresyvių.

Taip pat nevalia pamiršti, kad nepraėjus nė penkiasdešimt metų mes visi būsime tokie pat seni, ir mus greičiausiai lygiai taip pat nervins jaunieji. Dėl niekam nežinomų priežasčių…

Turbūt nesakiau, kad rugsėjo pirma ir pačiam Aleksandrui buvo šventė. Ne šiaip nostalgija, bet tikra šventė. Jam mokslo metai prasidėjo. Pavasarį Aleksandras pamąstė, kad per ramiai jis gyvena ir įstojo į filosofiją - pačią nereikalingiausią specialybę pasaulyje. “Kai gausiu filosofijos bakalauro diplomą, eisiu į kokią filmą dirbti filosofu, uždirbsiu daug pinigų, galėsiu išlaikyti šeimą” - štai, kaip nebijo Aleksandras juoktis pats iš savęs. O jei rimtai, tai įstojo jis ten nes pajuto, kad norėtų pasisemt senovinių, niekam nesuprantamų ir niekur nepritaikomų žinių. Vis įdomiau. Įstojo jis į dienines studijas ir jau spėjo savaitę atlankyt paskaitas. “Kokie čia visi keistuoliai” - mąsto jis besidairydamas auditorijoj. “Kažin aš irgi toks pats?.. Greičiausiai, nes kitaip nebūčiau sugalvojęs čia mokytis.”

Dėstytojai aiškina, kaip daiktų provaizdžiai nėra tikri daiktai, o tikri daiktai yra tik mūsų galvose. Studentai lapsi ausytėm ir vaidina, kad supranta, o iš tikrųjų supras tik po dvidešimties metų. Aleksandras gerokai vyresnis už kitus todėl jau šiek tiek gaudosi. Pačių dėstytojų amžių vidurkis maždaug 102 metai, todėl jie visi patys asmeniškai bendravo su antikos filosofais ir žino ką šneka.

Penktadienį Aleksandrui paskaitą veda dėstytojas kuris sako, kad mes visi esam žmonių provaizdžiai, o tikras žmogus yra tik Dievo galvoje. Ir kiek mes visi besistengtume, to tikro žmogaus nepasieksime. Tada jis dėl tos priežasties paleidžia visus iš paskaitos (nes kiek besimokytum, tobulas vistiek nebūsi) ir eina gerti vyno su tapybos dėstytojais iš dailės akademijos. Būnant tiek filosofu, tiek tapytoju yra svarbu gerti daug vyno. Tada daug neaiškių dalykų paaiškėja, o tapomi paveikslai net pačiam gražūs atrodo.

Asmeniškai aš manau, kad Aleksandras ilgai toj gudručių mokykloj neišbus. Bet gal ir aš jį ne taip gerai pažįstu…

Šiandien mieste tikras chaosas. Daug pasipuošusių, rūkančių vaikų gatvėse ir šviežių studentų, kurie nemoka vairuoti, bet patys to nesupranta. Aleksandras pats turi teises tik mašinos neturi. Tokiom dienom jis net džiaugiasi, kad jos neturi. Darbas jo netoli, prasivaikšto. Jo kieme mašinos net dviem aukštais laikomos. Didesni džipai užvažiuoja ant mažesnių, pigesnių automobiliukų ir taip stovi per naktį. Na, bet šį kartą ne apie tai.

Per kiekvieną rugsėjo pirmają Aleksandras prisimena kaip jis pats nešdavo savo pagrindinei mokytojai didelį saulėgrąžos žiedą. Visi vaikai jam pavydėdavo, mat patys nežinodavo iš kur tokį gauti. Mokytoja gi pačią pirmą dieną vis galvodavo, kad Aleksandras pasitaisė, kad bus ramus mokinys, bet jis vistiek būdavo bjaurus ir ją nervindavo savo protingais pareiškimais. Kaip kino filmuose sako, jis buvo “tikras galvos skausmas”. Šiandien Aleksandras žiūri į gražiai mokinius nelaimingais veidais ir prisimena, koks jis būdavo keistuolis. Rugsėjo pirma jam buvo trečia šventė po gimtadienio ir Kalėdų. Vasara jau būdavo įkyrėjusi ir norėdavosi eiti kažką nervinti.

Šiandien nešdamas išryškinti juostelę, jis prisižiūrėjo pačių keisčiausių madų. Nuo blizgančių rožinių rankinukų į kuriuos tilptų suaugęs senbernaras iki tinklinių pėdkelnių priderintų prie škotiškai languoto, nelegaliai trumpo sijonėlio. “Mokinukės, ale atrodo, kaip porno žvaigždės…” - pagalvojo jis besidairydamas. Aleksandras nėra jau toks tamsuolis. Kai Valentas buvo įnikęs į internetą jam tokių dalykų prirodė, kad paskui dar ilgai sapnavosi… Vyriškos giminės mokiniai pasipuošę santūriau. Visi juodais kostiumais ir baltais marškiniais. Apie juos neįdomu kalbėti.

“Gaila, kad nebeliko uniformų” - mąsto jis. “Juk kaip gerai, prabundi ryte ir nemąstai “ką šiandien apsirengti?”. Visas likęs individualumas būdavo tavo veidas ir balsas, o dabar… Įsispraudžia į apatinį trikotažą ir traktuoja kaip kasdienį aprėdą. Gerai, kad mano močiutė to nemato, žegnotis pradėtų.”