Neblogas Aleksandro blogas

Jis yra dramblys ir ganosi pievoje prie Nemuno. Jis ateina prie vandens,
psistraukia į straublį drumzlino vandens ir purkškia sau ant nugaros. Yra
karšta vasaros diena, todėl nuojauta jam kužda, kad būtent taip reikia elgtis
jei nori nenugaišti. Tada jis prisitraukia į straublį daug vandens ir supratęs,
kad yra nepririštas, lėtai nužingsniuoja link artimiausio miestelio. Miestelio
žmonės žiūri didelėm akim į Aleksandrą ir nesupranta ar čia tikras dramblys ar
čia jie sapnuoja. Aleksandrui smagu, visi į jį žiūri su pagarbia baime. Jis
ateina prie bažnyčios. Iš jos išbėga kunigas su švento vandens kibiru ir
apipila Aleksandrą. Šventas vanduo pakliūna jam į akis ir pradeda graužti.
“Ach tu taip, šunsnuki…” - pagalvoja Aleksandras ir išpurškia visą
straublyje turėtą vandenį kunigui į pilvą. Tas nuo smūgio lekia kažkur link
altoriaus, prasiskelia galvą ir išlaisto savo vyną, nes kaip tik buvo
pasidėjęs. Miestelio žmonės kurį laiką negali atsitokėti nuo matyto reginio…
Kažkuris vienas sušunka “Jis mus išgelbėjo! Dramblys mus išgelbėjo nuo to
tirono! Dabar mūsų vaikai saugūs!”. Visi žmonės apspinta Aleksandrą,
pradeda jį sveikinti, neša jam agurkų, pomidorų. Stipriausi vyrai pabando jį
pakelti ir pamėtyti į orą.  Šiaip ne taip jį pakelia ir išmeta aukštyn.
Aleksandras nukrenta žemyn ir sutraiško devynis stipriausius ir vaisingiausius
miestelio vyrus. Vėl stoja tyla… Aleksandras jau mato, kad vietoj pintinių su
vynuogėm ir bulvių maišų, gyventojai jau laiko šakes ir dalgius. Jis prabunda,
kol nevėlu.

Apie šitą sapną jis papasakojo savo sandelio viršininkui, viršininkas nieko
neatsakė, tik užtilo ir išėjo namo pagulėti. Čia matyt dėl to, kad jis tąnakt
sapnavo, kad yra kunigas ir jį nugali dramblys…

“Maistas pabrango, šiluma taip pat, paslaugos, degalai, viskas pabrango ir nenustoja brangti. Žmonės atleidžiami iš darbų, firmos bankrutuoja, daugėja bedarbių. Norintys kažkur įsidarbinti išgirsta tik tokį pasiūlymą “Mokėsim labai mažai, ar tinka?”. Taip kaip čia dabar bus? Užsidarys televizijos, užsidarys, laikraščiai, statybos firmos, niekas nebestatys namų. Žmonės be darbų eis gyventi į gatves, grįš gyventi į miškus, pradės medžioti, nes nepajėgs susimokėti už šildymą, pabrangusią elektrą.

Ilgiausiai išsilaikys tik maisto parduotuvės, bet kai žmonėms nebebus kur uždirbti pinigų ir už ką nusipirkti maisto, užsidarys ir jos. Ai, dar bankai. Tokia veiklos sritis apskritai išnyks. Išnyks ir pinigai. Viskas sustos ir pasibaigs. Tos auksinės naftos taip pat niekam nebereikės, nes nebus už ką jos pirkti, kam ją apdoroti.

Gal jau dabar reiktų sėsti ant dviratuko, ir kol nešalta minti į sodą pas Šmaikštuolius Katinus. Ten pasiruošti žiemai, prisikapoti malkų ir bandyti pratempti iki pavasario. Paskui bus lengviau. Uogos, daržovės. Viskas ekologiška, kaip dabar madinga. Vėliau į sodus turėtų persikraustyti dar daugiau žmonių. Išnykus valdžiai, policijai ir kitoms fiktyvioms institucijoms, žmonės pradės kariauti dėl žemių, kuriose ganys gyvulius ir augins grūdines kultūras, bei bulves.
Vėl atsigaus mainai. Už mėsos šmotą galėsi gauti daržovių arba kailių. Dabartiniai milijonieriai jau dabar turėtų pradėt pirkti didelius žemės plotus, juos apsitverti ir pasirūpinti stipria apsauga, o ne pirkti žalio marmuro pietų servizus ir maivytis.” - va kaip Aleksandras mąsto apie visą šitą nesąmoningą krizę. “Žmonės yra priklausomi nuo dalykų, kurių anksčiau nebuvo ir žmonija kažkaip ištempė iki šių dienų. Reikia pradėt mokytis gyventi asketiškai, kaip Tarzanas gyveno. Gerai, kad Lietuvoj nėra beždžionių, nereikės su niekuo dalintis bananais. Jie jau tuoj pradės augti dėl atšilusio klimato”.

Vaikštinėjo vakar Aleksandras po miestą. Bandė džiaugtis rudeniu ir dairėsi į paminklus. Apėjo jis daug viešų miesto vietų ir kuo toliau tuo liūdniau jam darėsi. “Jei jau lietuviai nemoka kurti paminklų, kodėl nepasisamdo užsieniečių skulptorių?” - mąstė jis žiūrėdamas į Gediminą. Pastarasis šioje kompozicijoje panašus į zombį arba į lunatiką. Atrodo, kad jam labai tiktų sakyti “Uuuuu, aš suėsiu tavo vaikų smegenis…”. Tikrai pavojinga ir baisi žmogysta. Žiūrint iš šono, atrodo, kad jis eina prieš stiprų vėją, arba yra kaip tik pradėjęs griūti. Nepaisant to, vasarą juodai apsirengęs jaunimas mėgsta būriuotis aplink šitą personažą ir gulinėti ant šiltų akmenų.

Kitas paminklas, kurį apžiūrėjo Aleksandras - Mindaugo. Šitas bent pasodintas ant labai stabilaus ir sunkaus akmeninio kalno, kad joks vėjas jo nenuneštų. Pats Mindaugas atrodo tarsi būtų tūkstantį metų sraunios upės dugne pragulėjęs - visas apčiulptas, užapvalintas, aerodinaminis. Matyt skulptorius po metų darbo pasakė “ai, užkniso, bus gerai”. Mindaugas čia panašus į žmogų sėdintį elektriniame invalido vežimėlyje.  Jį huliganai užkėlė ant kalnelio ir jis kaip tik svarso, kaip čia geriau nuo jo nuvažiuoti neapsivertus.

Paskui Aleksandras pamatė patį baisiausią miesto paminklą. Baisiai dideli ir labai stabilūs akmeniniai stulpai, tarp kurių įstatyti stiklai, o ant jų surašyti Lietuvos himno žodžiai. Negana to, tas stiklas apšviestas žalia šviesa… Dar trūksta geltonos ir raudonos ir šis paminklas būtų patriotiškumo įsikūnijimas. Arba šviesoforas. Naktim geltona galėtų mirksėti…

Vienintelė skulptūra mieste, kuri bent kažkiek primena skulptūrą - seno žydo ir mergaitės. Šioje kompozicijoje matosi ir kad darbo daug įdėta, ir kažkoks siužetas. Senas žydas kabina mažą mergaitę su kačiuku - nelegalu, bet originalu. “Aš namie turiu bonbonkių žinok. Nori užeiti?” - sako senas daktaras mažai mergaitei.

“Įdomų kokį daiktą pastatys vienoje didžiausių miesto aikščių? Toje vietoje, kur kadaise stovėjo Leninas. Turbūt dar vieną juodą akmens luitą su keliom skylėm ir tai jau bus miesto puošmena.” - spėliojo Aleksandras. Jis siuntė ir savo pasiūlymą, kai buvo paskelbtas konkursas. Jis siūlė toje aikštėje pastatyti milžinišką žirafą ilgu ilgu kaklu. Naktį ji būtų apšviesta taip, kad jos galva jau skendėtų tamsoje. Ji atrodytų paslaptingai. O jei mieste tvyrotų rūkas, būtų išvis gerai. Kompetetinga komisija jam parašė laišką: “šitas projektas visų pirma netinka dėl to, kad yra per daug optimistiškas. Be to žirafos Lietuvoje negyvena”.
“Zombiai tai jau gyvena…”

Aleksandrui besėdint namie ir sėkmingai nieko neveikiant jam kilo mintis, kad labai jau seniai jis buvo užėjęs pas Valentą. “Maž, vėl kokią naują maniją bus susigalvojęs. O gal kaip tik nuo visų pasveikęs…” - mąstė jis įsispirdamas į savo antrąsias šliures, kuriomis vaikšto po laiptinę, o ne po namus.

- Sveikas, Valentai. Kaip tu gyveni? Seniai matėmės.

- Sveikas, kaip tik ruošiausi eit į knygyną.

- Į knygyną? Oho… Ką pirksi?

- “Da Vinčio kodą” ir visas kitas to paties poeto.

- Rašytojo.

- Taip, rašytojo.

- O kas čia tau pasidarė? - pasidomėjo Aleksandras.

- O tu žinojai, kad pasaulį valdo masonų ložė? - savo klausimu pritrenkė Valentas.

- Kas kas?

- Masonai. Tokia senovinė sekta, kuriai politikai priklauso. Bušas vienas iš jų. Žinojai, kad pasaulio prekybos centrus jis pats sugriovė, nebuvo ten jokių teroristų. Ir tą padarė tik tam kad galėtų sukelti karą ir dar ten daug visokių dalykų buvo.- užsidegęs išpyškino Valentas.

- Susidomėjai sąmokslo teorijom?

- Noriu pats įstot į masonus, reik pradėt domėtis kaip tą padaryt. Labai apsimoka.

- Įdomu įdomu… - neturėjo ką pasakyt Aleksanras.

Abu nuėjo į vieną iš didžiausių miesto knygynų. Kol Valentas ieškojo savo knygų, Aleksandras šiaip domėjosi populiariąja literatūra. Ir pasirodo, kad knygynuose labai įdomių pavadinimų knygų parduoda… “Čakros atvėrimas per dvylika dienų”, “Narkotikai: kokius pasirinkti?. Nepilnamečių versija.”, “Kaip užvaldyti turtingą vyrą?: ketvirtasis leidimas”, “Dievas mus myli”, “Dievo nėra”, “Sentimentalios SMS žinutės”, “Prarask nekaltybę!”, “Rimtas požiūris į šunis ir kates”, “Feminizmas”, “Visi vyrai kiaulės”, “30 lengvų būdų, kaip nustatyti ar tavo vaikas apsėstas velnio”, “Kaip prisijaukinti sėkmę: grubusis būdas”, “Kaip uždirbti milijoną? Greitai ir nelegaliai” ir panašūs pavadinimai tiesiog mirga lentynose. “Čia tiek pat šlamšto kaip internete, tik šitą dar reikia pirkti…” - pamąstė Aleksandras. Sau jis jokios knygos taip ir neišsirinko, nes buvo per daug susidomėjęs “įdomosios literatūros” lentyna ir nespėjo apžiūrėti normalių knygų. Valentas gi prisirankiojo gal dvylika knygų. “Da Vinčio kodą” pasiėmė ir dar penkias knygas kurių pavadinimuose yra žodžiai “Da Vinčio kodas”. Viena iš jų vadinasi “Kaip mano tėtis skaitė Da Vinčio kodą, o aš neskaičiau”. Susimokėjo jis už knygas, prie kasos dar pasiėmė “Mažąją skeptiko atmintinę” ir išėjo abu į lauką.

- Aš tai dabar niekuo nebetikiu. - staiga prasitarė Valentas.

- Aš tai tikiu, kad yra ateivių. - atsakė jam Aleksandras.

- O žinojai, kad jie 2012 metais atskris mūsų pasiimti?

- Eik tu sau!

- Taip, jie atskrido čia prieš daug daug metų, užveisė Žemėj žmonių ir po kelių metų vėl atskris, susirinkti derliaus. Pasiims tik labiausiai nutukusius, o likusius išmarins visokiais žemės drebėjimais, cunamiais ir kitokiais šūdais. Paskui užveis kokį kitą derlių…

Draugai nuėjo link namų ir jų pokalbio nebesigirdėjo. Kad tik Valentas neprišnekėtų Aleksandrui visokių nesąmonių, o tai ir tas paskui pradės tikėti.

P.S. Mieli interneto skaitytojai, nepriimkite šių dalykų kaip asmeninių įžeidimų, tai irgi yra kvaila. Surankioti 50 kvailų dalykų ir sudėti juos į vieną vietą irgi nieko labai protingo, bet smagu užtai:) Pats Aleksandras stengiasi nieko iš šių dalykų nedaryti, bet ne visada ir jam pavyksta…