BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Gegužė, 2009

Aleksandro klasika: senelio šautuvas

2009-05-29

Sumanė Aleksandras paskaityti kokią seną knygą ir užlipo “ant aukšto” paieškoti, mat jis ten jas visas laikė. Užlipęs pastebėjo, kad ten kabo senas jo senelio šautuvas. Aleksandras, žinoma, trumpam pamiršo ko čia užlipo ir ėmė krapštinėti seną senelio šautuvą. Šautuvas lyg tyčia buvo užtaisytas šratais. Aleksandras visai negalvodamas žiūrinėjo į vamzdį, vartė, spaudžiojo gaiduką. Tačiau šautuvas neiššovė (matyt buvo užrudijęs). Aleksandras pakabino jį atgal ir išsirinkęs kažkokį „Hamletą” nusinešė jį į apačią. Per du mėnesius perskaitė.

Paskui taip keikėsi, na jau taip keikėsi, kad net statybininkams ausys užlinktų.

„O kodėl gi tada tas šautuvas neiššovė?..” - pagalvojo Aleksandras.

P.S. Tai yra maždaug prieš 4 metus rašytas dalykas, kurio galbūt neskaitėte. Vieną po kito į blogą perkelsiu visus senuosius, kurie man labiausiai patinka.

Rodyk draugams

Kutenkis ir Rabitas mieste

2009-05-22
Aleksandras šią naktį vėl susapnavo vilką Kutenkį su triušiu Rabitu. Šį kartą veiksmas vyko ne miške, o Aleksandro mieste. Žodžiu, eina jis palei atseit ekologišką turgelį į maksimą pirkti daržovių, ir prie maksimos laiptų sutinka tuos du. Kutenkis išskleidęs žemėlapį ant šaligatvio kažko ieško, o Rabitas, matosi neseniai bliovęs (ką tik paverkęs), dairosi aplinkui. Žmonių aplink beveik nėra, tai ir krypties pasiklausti neturi ko. Aleksandras prisiminė, kaip jie su juo miške šnekėdavo… Priėjo ir konstatavo faktą:

- Tai ką, žiopliai, pasiklydot…

Kutenkis pakėlė akis nuo žemėlapio, kuris pasirodo, buvo ne miesto, o politininis visos lietuvos. Rajonai tik surašyti.

- Aleksandrai. Kaip gerai, kad tave sutikom.  - apsidžiaugė Kutenkis.

- Padėk mums. Mes juk miško žvėrys, visai čia nesigaudom. - paantrino Rabitas.

- Tai ko čia atsigrūdot?

- Taigi tas balvonas į akropolį užsimanė - parodė Kutenkis į Rabitą.

- Pas mus miške labai daug lankstinukų, maišelių iš akropolio mėtosi. Viskas tokiom gražiom spalvom nuspalvinta. Ten kažkokia pasakų šalis, kaip supratau.

- Kad man atrodo, į akropolį žvėrių neįleidžia. - užsiminė Aleksandras.

- Neįleidžia šunų, ledų, fotoaparatų ir batų su ratais. Apie triušius ir vilkus nieko nebuvo parašyta. - paaiškino Rabitas.

- Ko tu man nesakei? Taigi aš kaip šuo atrodau iš toli, manęs gali neįleist. - sunerimo vilkas Kutenkis.

- Įleis įleis. Parodysi pinigus ir įleis.

- Pinigus? Nieko nesakei ir apie pinigus. Nepasiėmiau aš jų.

- Nu, p****c… Aleksandrai, gal tu gali mums paskolinti šiek tiek? Nedaug. Kad prie įėjimo parodyt galėtume. Vis tiek nepirksim nieko.

- Nieko aš jums neskolinsiu. Jau nebepamenat, kaip su manim miške kalbėjot?

- Tai tada mes nebuvom paklydę, ir mums nieko iš tavęs nereikėjo. Plius ten mūsų teritorija buvo. - paaiškino Kutenkis.

- Cha! O čia yra mano teritorija. - atkirto Aleksandras.

Rabitas apuostė maksimos laiptus, prie kurių jie visi stovėjo.

- Neužuodžiu, kad būtum pasižymėjęs. Šlapimą šiaip užuodžiu, bet ne tavo…

- Eikit, jūs žvėrys. Šlykštūs truputį esat. - pasakė Aleksandras ir prabudo. Galilėjus jau stovėjo prie lovos išsišiepęs.

- Valgyt? - paklausė Aleksandras.

- Valgyt. - atsakė Galilėjus.

Rodyk draugams