BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Vasaris, 2010

Maloniai keistai

2010-02-10

2009 metai, saikingai vėsi rudens diena, miškas.

Aleksandras labai mėgsta grybauti. Pačių grybų taip nemėgsta, kaip grybauti. Vaikšto, kvėpuoja, galvoja. Mieste irgi galima visą tai daryti, bet miške jam labiau patinka. Šiandien į mišką jis pasiėmė ir Galilėjų.  Tas skraidžiojo, kalbino miško gyvūnus, nuo kai kurių netgi bėgo. O Aleksandras vaikštinėjo ir rinko grybus. Ir slapta tikėjosi, kad sutiks vilką Vūlfą Kutenkį ir triušį Rabitą (čia tie iš Aleksandro sapnų). Šių gyvūnų jis, žinoma, nesutiko, bet užtai miške rado mirčiai paliktą, apipuvusią mašiną. “Gal mafijozai kokie paliko?… Gal ten bagažinėj kito mafijozo skeletas guli?…” - pradėjo save gąsdinti Aleksandras. Paskui priėjo arčiau ir pamatęs, kad ta mašina Honda Civic, nusiramino… “Mafijozai juk pinigų turi…” - prajuokino jis pats save. Apžiūrėjo jis tą mašina atidžiau. Visi stiklai išskyrus galinį kairįjį, jau buvo išbelsti. “Arba vaikai, arba briedžiai bus pasidarbavę.” Likusį stiklą Aleksandras pasiėmė sus savim. Jo senelis irgi taip daiktus rinkdavo. Aleksandras negali atsilaikyti, kai mato gerą daiktą, kuris niekam nereikalingas. “Juk gal pravers” - visada pagalvoja jisai. Jo senelis irgi taip galvodavo.

2010, šalta žiemos diena, miestas.

Stovi Aleksandras prie lango į kiemą, geria arbatą ir stebi mažą sunkvežimį, kuris prisikrovęs ilgų vamzdžių bando atbulas išvažiuoti iš kiemo. Kiemas, žinoma, užsnigtas, slidus, visi klimpsta. Sunkvežimis taip pat užklimpo. Tampėsi tampėsi pirmyn atgal kol išropojo, bet nespėjo sustabdyti ir su tais vamzdžiais iškūlė šalia stovėjusios mašinos stiklą. Išlipo buko veido sunkvežimiuko vairuotojas, pasikasė pakaušį. Apsidairė ar kas nors jį matė, įsėdo atgal ir skubiai išvinguriavęs tarp mašinų pabėgo. Aleksandras taip ir liko stovėti prie lango. Per visą įdomumą, pamiršo net sunkvežimio numerius įsidėmėti… Jis dar kartą pažiūrėjo į nukentėjusią mašinytę. Honda Civic. Stiklas irgi tas pats, kurį jis po lova pasidėjęs laiko. Aleksandras jį išsitraukė ir nuskubėjo pas Valentą.

- Sveikas, Valentai. Mačiau, kaip kieme sunkvežimis iškūlė mašinos stiklą, bet aš kaip tyčia tokį patį turiu, nes rudenį miške radau. Davai, einam įdėsim, kol neprisnigo į vidų. Tu gi servise dirbęs, mokėsi.

Valentas gana ilgai žiūrėjo į Aleksandrą tylėdamas.

- O kieno ta mašina?

- Nežinau.

- Tai tu gal durnas? - paklausė jis.

- O tu labai užsiėmęs esi? Ką darai?

- Prie kompo sėdžiu.

- Dirbi?

- Ne.

- Nu, tai einam. Grįši ir vėl galėsi sėdėt.

Valentas nebežinojo, ką čia dar sugalvoti, kad nereiktų eiti, todėl pasidavė. Draugai nubėgo prie mašinos, įdėjo stiklą ir grįžo mano. Grįždami kūrė istoriją, kaip Hondos vairuotojas įsėda į mašiną ir ten randa krūvą sudužusio stiklo kubelių, bet visi stiklai sveiki…

- Keistai jaučiuos… - pasakė Valentas.

- Bet maloniai keistai? - paklausė Aleksandras.

- Nu, kažkaip jo… - atsakė Valentas.

Tą pačią dieną Aleksandras matė, kaip prie tos pačios mašinos atėjo daili mergina. Atsidarė dureles, pamatė viduje stiklus, griebė mobilų telefoną ir puolė kažkam skambinti. Laukdama atsilieps, lėtai apėjo aplink mašiną. Pamačiusi, kad visi stiklai sveiki, lėtai padėjo ragelį. Apėjo mašiną dar kartą, pastukseno į kiekvieną stiklą ir kurį laiką stovėjo nustebusi.

Aleksandras žinojo, kad Valentas irgi stypso prie savo lango ir mato tą patį vaizdą. Ir dar žinojo, kad Valentui irgi labai smagu.

Rodyk draugams