Neblogas Aleksandro blogas

Aleksandras šią naktį vėl susapnavo vilką Kutenkį su triušiu Rabitu. Šį kartą veiksmas vyko ne miške, o Aleksandro mieste. Žodžiu, eina jis palei atseit ekologišką turgelį į maksimą pirkti daržovių, ir prie maksimos laiptų sutinka tuos du. Kutenkis išskleidęs žemėlapį ant šaligatvio kažko ieško, o Rabitas, matosi neseniai bliovęs (ką tik paverkęs), dairosi aplinkui. Žmonių aplink beveik nėra, tai ir krypties pasiklausti neturi ko. Aleksandras prisiminė, kaip jie su juo miške šnekėdavo… Priėjo ir konstatavo faktą:

- Tai ką, žiopliai, pasiklydot…

Kutenkis pakėlė akis nuo žemėlapio, kuris pasirodo, buvo ne miesto, o politininis visos lietuvos. Rajonai tik surašyti.

- Aleksandrai. Kaip gerai, kad tave sutikom.  - apsidžiaugė Kutenkis.

- Padėk mums. Mes juk miško žvėrys, visai čia nesigaudom. - paantrino Rabitas.

- Tai ko čia atsigrūdot?

- Taigi tas balvonas į akropolį užsimanė - parodė Kutenkis į Rabitą.

- Pas mus miške labai daug lankstinukų, maišelių iš akropolio mėtosi. Viskas tokiom gražiom spalvom nuspalvinta. Ten kažkokia pasakų šalis, kaip supratau.

- Kad man atrodo, į akropolį žvėrių neįleidžia. - užsiminė Aleksandras.

- Neįleidžia šunų, ledų, fotoaparatų ir batų su ratais. Apie triušius ir vilkus nieko nebuvo parašyta. - paaiškino Rabitas.

- Ko tu man nesakei? Taigi aš kaip šuo atrodau iš toli, manęs gali neįleist. - sunerimo vilkas Kutenkis.

- Įleis įleis. Parodysi pinigus ir įleis.

- Pinigus? Nieko nesakei ir apie pinigus. Nepasiėmiau aš jų.

- Nu, p****c… Aleksandrai, gal tu gali mums paskolinti šiek tiek? Nedaug. Kad prie įėjimo parodyt galėtume. Vis tiek nepirksim nieko.

- Nieko aš jums neskolinsiu. Jau nebepamenat, kaip su manim miške kalbėjot?

- Tai tada mes nebuvom paklydę, ir mums nieko iš tavęs nereikėjo. Plius ten mūsų teritorija buvo. - paaiškino Kutenkis.

- Cha! O čia yra mano teritorija. - atkirto Aleksandras.

Rabitas apuostė maksimos laiptus, prie kurių jie visi stovėjo.

- Neužuodžiu, kad būtum pasižymėjęs. Šlapimą šiaip užuodžiu, bet ne tavo…

- Eikit, jūs žvėrys. Šlykštūs truputį esat. - pasakė Aleksandras ir prabudo. Galilėjus jau stovėjo prie lovos išsišiepęs.

- Valgyt? - paklausė Aleksandras.

- Valgyt. - atsakė Galilėjus.

Aleksandras užėjo šiandien pas Valentą. Durų niekas neatidarė, tai jis pats įėjo vidun.

- Aš čia balkone! - išgirdo Aleksandras Valento balsą greičiausiai iš balkono. Jis skambėjo kažkaip neramiai…

Aleksandras nuskubėjo į balkoną. Ten stovėjo Valentas ir fotografavo štai ką:

- Tu Aleksandrai viską žinai. Pasakyk man kas čia per ch***ia skrenda?

- Ką aš žinau, panašu į didelį pimpalą.

- Nu, aš ir sakau… Ateiviai gal čia kokie iškrypę?

O iš tikrųjų tai toks blogerių talismanas, kuris keliauja per autorių rankas ir netikėtai atkeliavo pas mane. Visą šitą keistą dalyką pradėjo šis žmogus, o aš jį gavau iš šio. Sako, kad jis atneša laimę… Kadangi aš laimės atnešimais nelabai tikiu, priėmiau šį daiktą tiesiog dėl smagumo. Stovi dabar ant stalo. Po trijų dienų perduosiu jį kitam blogeriui, kurio blogas man patinka.

Per kiekvieną balandžio pirmą, Aleksandras stengiasi aplankyti kuo
daugiau draugų ir juos vienaip ar kitaip apgauti.
Kadangi Valentas yra ne tik draugas, bet dar ir kaimynas, tai jis
Aleksandro vizito sulaukia pats pirmas. Šiemet jis ir pats buvo
pasiruošęs…

- Sveikas Valentai, užėjau pasiimti savo senųjų kelnių, kurias buvai
man paskolinęs, paskui man jas atidavęs, o dar vėliau iš manęs
pats pasiskolinęs.

- Čia kurias taip?

- Tas velvetines, rudas.

- Nepamenu tokių.

- Su balandžio pirma! Apgavau tave naivuoli tu, nėr jokių kelnių.

- Nelabai pasiruošęs šiemet…

- Neturėjau laiko, mokiau Galilėjų šachmatais žaist.

- Kas tas toks?

- Mano kalbantis apuokas.

- Ai gerai, antrąkart nebeapgausi. Eikš į virtuvę, atsidaryk šaldytuvą pasiimk alaus, ar pieno, ką tu ten mėgsti.

- Tai kad dėkui, nelabai noriu.

- Baik tiktai, vaišinkis.

- Ne, rimtai nenoriu. Ačiū.

- Nu, tada man paduok butelaitį, aš noriu. - paprašė Valentas šalia šaldytuvo stovėdamas arčiau už Aleksandrą.

Aleksandras jau anksčiau suprato kame reikalas ir pasiruošė pačiam blogiausiam. Priėjo prie šaldytuvo ir staigiu judesiu jį atidarė. O ten sėdi maždaug 9-11 metų berniokas. Visas pamėlęs, ant nosies varvekliai kabo, dreba, kaip lapas.

- Ką tu darai, žioply? Tu gi turėjai iššokt! - truputį pyktelėjo Valentas.

- Kas jis toks? - paklausė Aleksandras.

- Sesers vaikas, atostogauja dabar pas mane.

- O kiek laiko jis čia tupi?

- Nu, nuo ryto. Tu gi visad iš pačio ryto ateidavai.

- Galėjai gi bent šaldytuvą išjungt… - pamokė Aleksandras.

- Aha, man paskui alus suges.

Draugai, dar kurį laiką aiškinosi, vaiką įmetė į šiltą vonią, tas atšilo, visi liko laimingi ir sveiki. Štai koks balandžio pirmos nuotykis nutiko Aleksandrui šiemet.

Šį šeštadienį, kai buvo trumpam pavasaris atėjęs, Aleksandras išsivarė dviratį, įsisodino apuoką Galilėjų (į krepšį prie vairo) ir numynė į savo sodą. Juk žadėjo Galilėjų su katinais supažindint. Atvažiavo jiedu į sodą, užėjo į namelį ir iškart abu pajuto keistą kvapą. Netgi, galima sakyti, smarvę. Abu pradėjo ieškoti iš kur ji sklinda. Pasirodo iš rūsio. Aleksandras tyliai atidarė duris, iš ten pliūptelėjo karštis ir dar didesnė smarvė. Jis palipo kelis laiptukus žemyn ir sustingo. Rūsy jo laukė pati naujausia ir kol kas didžiausia katinų šmaikštuolių išdaiga. Neaišku kaip, kokiais būdais, bet jie Aleksandro sodo namelio rūsiuke sugebėjo atverti pragaro vartus. Ore tvyrojo sieros ir apsvilusių sielų “aromatai”.

Žiūri Aleksandras, ant bulvių sėdi kažkokia apsvilus pusiau permatoma dūšelė ir rūko cigaretę. Įsižiūrėjo geriau, ogi Hitleris, kad jį kur! Rūko, užsisvajojęs į priekį žiūri, matyt, apie gyvenimą mąsto. “Ant mano bulvių sėdi Hitlerio vėlė” - konstatavo Aleksandras sau mintyse. Galilėjus stovėjo keliais laiptukais aukščiau ir pamojo sparnu tarsi norėtų kažką Aleksandrui pasakyti. Aleksandras pasilenkė prie Galilėjaus.

- Čia Gitleris? - tyliai paklausė jisai.

- Hitleris, taip.

- Galiu jį išgąsdint?

- Išgąsdink.

Galilėjus tyliai nušokavo dar pora laiptelių žemyn. Hitlerio dūšia net neįtarė, kad ji rūsy ne viena.

- HITLER, RAUSS!!! - suriko Galilėjus.

Tas taip krūptelėjo, kad net cigaretę įtraukė gerklėn ir užspringo. Kad puolė bėgt. Koja užkliuvo už vielų kažkokių, kaip dribo ant žemės, atsistojo ir šiaip ne taip, keturiom įbėgo pro vartus vidun. Vartai užsivėrė, o bjaurus kvapas greitai išsisklaidė.

Aleksandras su Galilėjum tiek kvatojosi, kad vos neapsisisiojo. Bet katinai šmaikštuoliai dar atsiims už šitą pokštą - jeigu nuo tų amžinųjų pragaro liepsnų būtų namelis užsidegęs…

Nusprendė Aleksandras užeiti pas seniai matytą draugelį Valentą. “Maž vėl bus apsiženijęs ar kokią naują maniją susigalvojęs” - mąstė Aleksandras skambindamas į duris. Valentas jas atidarė susisukęs į “adijalą”, vienoj rankoj laikydamas nosinę, kitoj arbatos puodą. Orumo veide nesimate.

- Gripas? - paklausė Aleksandras.

- Gripas… - patvirtino Valentas.

Aleksandras išsivyniojo savo aukštą megztinio apykaklę, kad ji jam uždengtų nosį ir burną.

- Gerai, kad atėjai. Sveikas esi?

- Na, lyg ir sveikas. O ką?

- Pasimatuok temperatūrą.

- O kam?

- Nu pasimatuok, paskui pasakysiu.

- O termometras nuplautas?…

- Oi tu, higiena….

Valentas nuėjo nuplauti termometrą. Aleksandras pasimatavo temperatūrą. Padavė termometrą Valentui.

- Cha! Taip ir galvojau. - nudžiugo Valentas.

- Tai gal ir man paaiškinsi.

- Tavo temperatūra 37 ir du. Kaip ir mano.

- Tai ką, ir aš sergu? - sunerimo Aleksandras.

- Ne, reiškia, termometras grybą pjauna. Aš jau gydaus kokią savaitę, o kaip nekrenta taip nekrenta. Pasirodo, jau seniai sveikas buvau. Nes ir paštininkui tiek pat rodė, ir kaimynei. Ir tau dabar 37 ir 2. Reiškia aš sveikas. O kad gydaus, kad gydaus, kaip koks lochas…

- Matai, kaip kartais technika apgauna. Sveikas žmogus niekad temperatūros nesimatuoja tai ir nežino ar gerą termometrą turi… - štai kaip protingai viską apibendrino Aleksandras. Valentas buvo per daug užsiėmęs džiaugsmu ir neišgirdo.

Sėdėjo Aleksandras darbe, vartė knygą apie lėktuvus, klausėsi muzikos
ir laukė klientų. Galilėjus tuo metu pats su savimi žaidė šaškėm.
Vakarais jį Aleksandras pamoko žaisti ir šachmatais, bet jam dar
sunkiai sekasi. Nėra ko norėti, visgi paukštis. Žodžiu, draugai ramiai
sau leido popietę, ko nesulaukė kliento, o gal reiktų sakyti, svečio.

- Sveikas, Aleksandrai, ieškojau tavęs visur. Kada mobilų įsigysi? - pasisveikino buvęs sandelių viršininkas.

- Sveiki. Įsigysiu, kai jie nustos radiaciją spinduliuoti, ne viduramžiai gi. - linksmai atsakė Aleksandras.

- Teisingas požiūris. Tai psichologas esi, matau. Kaip sekas, nepasiilgsti sandelių?

- Neblogai, neblogai sekas. Užeina vienas kitas nelaimingas žmogelis,
papasakoja apie save, įdomu visai. O sandelių tai, tiesą sakant, net
labai pasiilgstu. Patikdavo man ten.

- Tai gal nori grįžti?

- Kaip tai grįžti? - nesuprato Aleksandras.

- Aš atstačiau sandelius, supratau, kad negaliu kitaip. Matyt esu šitam bizniui sutvertas. Ai beje, išsiskyriau su žmona.

- Išsiskyrėt? Vėl?

- Jinai mane paliko, kai tik supleškėjo sandeliai. O kad draudimas mane
padarė pusiau milijonierium tai nežino, sėkmingai nuslėpiau.

- Šiaip, žinokit, gal ir sugrįžčiau, bet tik, jei leistumėt atsinešti Galilėjų. - pasakė Aleksandras.

- Kas tas Galilėjus?

- Apuokas. Va šitas. - parodė Aleksandras.

- Laba diena. - pasisveikino Galilėjus ir staigiai susiėmė sparnu už snapo, jam gi negalima kalbėti prie kitų žmonių.

Buvęs Aleksandro viršininkas net pabalo.

- Ar jis kątik su manim kalbėjo, ar man jau senatviniai marazmai prasideda?

- Būtent todėl aš ir prašau jo nekalbėti prie žmonių. - piktokai žiūrėdamas į Galilėjų pasakė Aleksandras.

- Ai, bendrai ko aš čia stebiuos. Visad buvai keistuolis, tai ir tavo draugai tokie pat. Tai ar ateisi pirmadienį į darbą?

- Ateisiu. - sutiko Aleksandras.

Palydėjo savo buvusį/vėl esamą viršininką iki durų, atsisveikino ir laimingas grįžo prie stalo.

- Tai neištvėrei? - sarkastiškai paklausė jis Galilėjaus.

- Aš labai atsiprašau. - atsiprašė apuokas.

- Tiek to, nieko blogo neatsitiko. Eisim pirmadienį į mano seną darbą.

- Aš ten galėsiu skaityti knygas?

- Tu ką, ir skaityt jau išmokai! - nustebo Aleksandras.

- Truputį. Iki dešimties.

Aleksandras atsiduso, nusišypsojo ir paglostė didelę Galilėjaus galvą.

Aleksandras vaikštinėjo po knygyną ir pamatė lentyną su užrašu “Šį mėnesį populiariausios”. Ten buvo sudėta 10 knygų, kurias matyt šį mėnesį labiausiai pirko (ar bent jau dažniausiai vartė). Aleksandras pagalvojo, kaip atrodytų pačių nepopuliariausių knygų lentyna.

10. “Kaip išleisti milijoną”

9. “Etiketas viešajame transporte”

8. “Sceninio dainavimo pradžiamokslis” autorius Eugenijus Ostapenka

7. “Kiekviena daina vis kitokia…” autorė Alina Orlova

6. “Vaikų auklėjimas” autorius Ruslanas Kirilkinas

5. “Sulieknėk per keturiolika dienų” autorė Daina Bilevičiūtė

4. “Nuoširdumas” autorius Radžis Aleksandrovičius

3. “Kaip taupyti per krizę” autorius Arūnas Valinskas, knygos kaina - 89 litai

2. “Proto mankšta ir galvosūkiai” autorė Goda Sabutytė

1. “Praktinis šalies valdymo vadovas” autorius Gediminas Kirkilas

Pas Aleksandrą darbe naujas gyventojas - apuokas Galilėjus (pavadintas to astronomo, kurį pribaigė bažnyčia, garbei). Kas yra keisčiausia, kad iš išvaizdos tai jis labai protingas atrodo - didelės gilios akys, rami povyza, bet jau kai pasakys kokią nesamonę, tai griūk negyvas. Taip, taip jis kalbantis apuokas. Jei papūgos gali kalbėti, tai kodėl apuokas negali. Visgi daug metų tarp žmonių pragyveno ir išmoko (ne taip, kaip Erica Jennings:).

Jį Aleksandras pirko per skelbimą laikraštyje. Kažkoks menininkas iš prasto rajono su Galilėjum susipyko smarkiai ir nusprendė jį parduoti. Dabar jis pratinasi prie naujos vietos, vaikštinėja po Aleksandro kabinetą, kilnoja popierius, domisi viskuom. Smalsus paukštis.

- Kam tau tiek knymų? - paklausė Galilėjus žiūrėdamas į knygų lentyną.

- Ko tokių? - nesuprato Aleksandras.

- Kmynų. - pakartojo Galilėjus.

- Knygų gal?

- Aš taip ir sakiau.

- Ne tu sakei, kmynų. Kmynai yra tokie augalai. Iš jų arbatą verda, jų į duoną deda. Neskanūs tokie.

- O, primink, kas čia tokie? - paklausė Galilėjus sparnu rodydamas į knygas.

- Čia knygos.

- Aišku. - pasakė Galilėjus ir vėl nusisuko žiūrėti į knygas. Bet tai žingeidus paukštis!
 
Vėliau pas Aleksandrą atėjo klientas-pacientas. Jis skundėsi, kad per pilnatį jam kyla noras ką nors nudaigoti. Aleksandras jam patarė eiti naktim į prastą rajoną pasivaikščioti. Ten arba noras praeis, arba jei kokį banditą ir nudaigos tai didelio nuostolio nebus.

Galilėjus sėdėjo ant savo laktos, Aleksandro dešinėj ir visko idėmiai klausėsi. Prie svetimų žmonių jis nekalba, apsimeta kvaileliu. Žmonės gyvena pagal nustatytas normas ir taisykles, o kalbantis apuokas, šiaip ar taip, neįprastas reiškinys, taigi paprastas žmogus gali išsigąsti.

Aleksandras užėjo šįryt pas Valentą, mat seniai jau bebuvo. Ir vos neišvirto iš koto, kai pamatė, kaip gyvena ir ką daro Valentas. Štai jam krizė tai taip davė per galvą, kad tas net sudurniavo truputį.

- Sveikas Valentai… kaip gyveni? - paklausė Aleksandras.

- Sveikas, normaliai visai. - atsakė Valentas lygintuvu lygindamas vienkartinius autobuso talonėlius.

- Ką čia darai dabar?

- Nežinai šito bajerio? Imi panaudotą skylėtą talonėlį, merki jį ilgam į vandenį, tada ištrauki, dedi ant lyginimo lentos ir lygini, kol skylių krašteliai užsilanksto ir lieka vėl naujas talonėlis. Arba jei neturi lygintumo gali šlapius talonėlius klijuoti ant lango. Išdžiūna ir lieka kaip nauji.

- Ne, nežinojau šito… O kodėl pas tave tiek daug žvakių?

- Kaitrinės lemputės sudegina daug elektros, ekonominės brangiai kainuoja. Žvakės ne tik šviečia, bet dar ir šildo, plius jas galima perdirbt atgal į žvakes.

- Tu mane stebini… - nustebo Aleksandras. - dar pasiaiškink kodėl pas tave kambary šita karvė stovi?

- O ką? Pas tave namie gulbė gyvena.

- Karvė - naminis gyvūnas?

- Ne tik. Kad tu žinotum, kaip namai nuo jos sušyla. Senovėj lietuviai trobose su gyvuliais gyvendavo ir nieko. Aš dabar už šildymą visai nebemoku, plius pieno duoda. Beje, gal galės pavasarį jinai pas tave į sodą kraustytis?

- Ką aš žinau, galės gal. Bet pats ją ir prižiūrėsi.

- Okei.

Aleksandras apsidairė dar, maž pamatys dar kokių taupymo apraiškų.

- O kaip su tualetiniu popierium darai? Skalbi? - pabandė pajuokaut.

- Nea, iš abieju pusių naudoju.

Aleksandras liko suglumęs.

- Nu dar nėra taip blogai man, ką? - išsišiepė Valentas (tai reiškia, kad jis pajuokavo pirmai).

Aleksandras pasiteisino, kad jam reikia į darbą ir išėjo mąstydamas apie tai ką pamatė. “Smagu, kad Valentas taupo kūrybiškai. Vieni nuo pinigų trūkumo atsiskleidžia, kaip vagys, kiti gi, kaip menininkai.”

P.S. Visi valento patarimai yra paremti tikrom istorijom ir veiksmingi.

P.P.S. Aleksandras dar nenusprendė kokį gyvūną norėtų turėti darbe, bet svarsto apie pelėdą. Dar burundukai jam patinka. Ne tik dėl pavadinimo, bet ir dėl savo charakterio.